Kai ėmiau save Mylėti

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau siekti kitokio gyvenimo ir staiga pamačiau, kad viskas, arturaskas mane supa, skatina mane augti. Šiandien vadinu tai „Brandumu“.

Kai ėmiau save Mylėti, supratau, kad, esant bet kokiom aplinkybėm, esu teisingoje vietoje, teisingu laiku, ir viskas vyksta išskirtinai tinkamu momentu, todėl galiu būti rami. Dabar vadinu tai „Pasitikėjimu savimi“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau vogti savo pačio laiką projektuodamas grandiozinius ateities projektus. Šiandien darau tik tai, kas suteikia man džiaugsmo ir laimės, tai, ką mėgstu daryti, kas sukelia džiaugsmo virpesį mano širdy. Darau tai savo pačio metodais, savo pačio ritme. Šiandien vadinu tai „Paprastumu“.

Kai ėmiau save Mylėti, išsilaisvinau iš visko, kas kenkia mano sveikatai – maisto, žmonių, daiktų, situacijų. Iš visko, kas tempė mane žemyn ir vedė šalin nuo pačio manęs. Pradžioje pavadinau tai sveiko egoizmo pozicija, šiandien vadinu tai „Meile sau pačiam“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau stengtis visada būti teisus, ir nuo tada aš klystu mažiau. Dabar sužinojau, kad tai yra „Kuklumas“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities. Šiandien gyvenu tik dabarties akimirka, kurioje viskas vyksta. Dabar aš gyvenu kiekvieną dieną, diena iš dienos, ir vadinu tai „Realizacija“.

Kai ėmiau save Mylėti, supratau, kad mano protas gali mane sutrikdyti, ir kad nuo to galima susirgti. Bet, kai sujungiau jį su širdimi, mano protas tapo vertingu sąjungininku. Šiandien šį tarpusavio ryšį vadinu „Širdies išmintimi“.

Daugiau man nereikia bijoti ginčų, konfrontacijų ar įvairiausių problemų su savimi ar kitais. Netgi žvaigždės susiduria, ir iš jų susidurimų gimsta nauji pasauliai. Šiandien aš žinau, „Tai tiesiog mano Gyvenimas ir aš jame esu, busiu ir privalau buti Laimingas“.

Kai bus visai blogai ir norėsiu išeiti is gyvenimo…..Išeisiu….Tik ne iš savo, Mano gyvenimas dar bus laimingas….
Išeisiu iš gyvenimo tų žmoniu, su kuriais man blogai….

Artūras

“kažkas” ko negaliu nedaryti

Šiandien buvo paskutinis rudens-žiemos sesijos egzaminas. Jei jį taip galima pavadinti, obelelenes labiau panašėjo į grupinę psichoterapiją, nei atsiskaitymą. Kalba ėjo apie gyvenimo prasmę: ar suvokiu, kad ateis diena, kai mirsiu? Kai ji ateis, ar nesigailėsiu veltui iššvaistęs savo gyvenimui skirtą laiką? pvz. nemylimam darbe, nes už jį mokėjo kažkiek pinigų ir buvo patogu būti?

Iš viso to, kas įvyko egzamine, labiausiai įstrigo citata:
“Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.”Vienuolis Martynas Liuteris

Man asmeniškai ši citata sujaukė viską, su kuo buvau atėjusi į egzaminą (tikėjausi išgirsti savo įvertinimą ir greitai pasprukti į darbą). O dėstytojas, savo mintis dėstė tyliai, ramiai, niekur neskubėdamas. Ilgai spurdėjau kėdėje, kol atėjo susitaikymas. Nusiraminau ir pasidaviau apmąstymams….taip….aplinkos įtaka mūsų gyvenimui yra didelė. Ji diena iš dienos kapsi, pumpuoja sakydama: „da neklausyk to savo vidaus, na zvygia ten kažkas, kad negerai, ne taip ir t.t., na kam nepasitaiko? gyvenk taip, kaip visi: ryte pabudai, į dušą, į kelnes, kavos ir į darbą; darbe – greitai, efektyviai, po darbo – atsipalaidavai, kažkaip prastūmei laiką, pavakarieniavai ir į lovą. savaitgalį nusipirkai tą ir aną, pamatei šitą ir kitą. Vis dar kažkas nepatinka? Kažko trūksta? Klausi, o kur tame visame „aš“? mano vidinė savirealizacija kaip žmogaus? Tas vidinis kažkas, kas nekainuoja, kam nesvarbu kokia suknele ar džinsais esi apsirengęs…tas kažkas, kas ryte suspurda iš džiaugsmo mano viduje išvydęs saulės spindulius ar einant į darbą priverčia stabtelti ir įkvėpti šalto žiemos oro, kuriame jau jau užuodžiamas pavasario virpėjimas ir dėl to jaučia pasitenkinimą…“

Tuomet ir vėl suskambėjo žodžiai… “Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.” Obelį…obelį…obelį….. kas tai? Ogi štai kas: pasaulis sukosi ir suksis, siūlydamas savo pasikeitimus, savo gyvenimo scenarijus, chaosą, painiavą ir t.t. Tačiau yra tas kažkas dėl ko esu čia, šioje žemėje, kažkas ko negaliu nedaryti, net jei žinosiu, kad rytoj manęs gali ir nebūti. Ir tai yra svarbiausia suvokti, priimti, išryškinti ir tuo pasidalinti su pasauliu.
S. M.

p.s. O jei taip nutiktų, kad rytoj mano pasaulis sudužtų į šipulėlius, aš daryčiau tik vieną dalyką kitaip – dar stipriau ir nuoširdžiau mylėčiau!!!

 

 

Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas

Po ilgos pertraukos čiuožiau pačiūžomis. Dukra įkalbėjo mus su broliu kartu prasilėkti pačiūžomis ir prisiminti vaikystę. Abu, drebindami kinkas, sutikome pračiuožti ant ledo vieną seansą.  Ką gi…. jausmas savotiškas, keistas, kupinas bejėgiškumo ir pasimetimo palietus pačiūžomis ledą ir dar…azarto ir gerų emocijų.

Užlipus ant ledo pabudo savisaugos instinktas, kuris pasireiškė „natūraliu refleksu“ stvertis už ko nors stabilaus – pvz. sienos. Dar kilo mintis (stebint mažamečius vaikus) pasiskolinti pingviną/atramą, įsikabinti abiem rankom į rankenėles ir bent taip pračiuožti pirmuosius metrus. Deja, ledo pingvinai deficitas, todėl, paleidus sieną, teko „irtis“ savo jėgomis.

Kažkada per televizorių mačiau komišką vaizdelį, kai dresuotojai bandė išmokinti keturkojį gyvūną čiuožti pačiūžomis. Jo kojos skėtėsi į skirtingas puses. Ir aš panašėjau į tą gyvūną. Kūnas sustingo iš baimės nukristi ir nejudėjo nei pirmyn nei atgal, tik kojomis į šonus. Staiga pro šalį atlikdama piruetus pračiuožė 5 metų mergaitė. Smulkutė, mažutė ir labai mikli. Susigėdau ir susimąsčiau. Mane nuo jos skyrė tik didžiulė baimė nukristi ir apsijuokti, ir dar patirtis, kad būtent taip man ir nutiks. Stebėjau jos mažutį kūnelį, grakščiai judantį ledu. Atliekant piruetą, ji nukrito, tada greitai greitai atsistojo, patrynė snieguotą keliuką, kažką suprunkštė ir dingo iš mano akiračio.

– Vadinasi, mes su ja skiriamės ne tik amžiumi, drąsa, bet ir reakcija į nesėkme? – pamaniau. Jai nė motais, kad žmonės, sėdintys kavinėse ir stebintys kaip griuvinėja nelaimėliai ant ledo į ją žiūri ir apkalba. Jai svarbu ledas ir tai, ką ji gali ant jo padaryti. Jai svarbiausia laisvas skrydis pirmyn, meistriškumas. Continue reading “Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas”

„Noriu, kad būtų taip, kaip noriu aš“

Sveikos brangenybės!

Skubu pasveikinti su praėjusia šv. Velykų švente. Linkiu gyventi linksmai ir spalvotai, su džiaugsmu ir geru apetitu naujovėms ir permainoms.

 O dabar apie rimtus dalykus.

Laikas nuo balandžio pradžios iki dabar buvo ganėtinai keistas. Neįprastai klostėsi įvykiai ir atnešė daugybę netikėtumų – ir teigiamų, ir ne tokių džiaugsmingų kaip norėtųsi. Žvelgdama atgal į nugyventas tris savaites, suvokiu, kad visata turi savo taisykles ir dėsnius, kurie žmogaus logikai sunkiai suprantami ir dar sunkiau įsisavinami. Esame įpratę gyventi pagal savo susikurtas nuostatas, pagal socialines normas, šeimos taisykles, norus, kurie ateina iš proto, o ne iš širdies gelmių ir t.t. Ne kartą esu užsiminusi, kad visi aukščiau išvardinti dalykai yra tik pasenusios mastymo formos, atgyvenos mūsų pasąmonėje, neleidžiančios pažvelgti į pasaulį, gyvenimą kitaip – plačiau, šviesiau, džiaugsmingiau.

 Šiek tiek paaiškinsiu ką turiu omenyje paprastu pavyzdžiu. Continue reading “„Noriu, kad būtų taip, kaip noriu aš“”