“kažkas” ko negaliu nedaryti

Šiandien buvo paskutinis rudens-žiemos sesijos egzaminas. Jei jį taip galima pavadinti, obelelenes labiau panašėjo į grupinę psichoterapiją, nei atsiskaitymą. Kalba ėjo apie gyvenimo prasmę: ar suvokiu, kad ateis diena, kai mirsiu? Kai ji ateis, ar nesigailėsiu veltui iššvaistęs savo gyvenimui skirtą laiką? pvz. nemylimam darbe, nes už jį mokėjo kažkiek pinigų ir buvo patogu būti?

Iš viso to, kas įvyko egzamine, labiausiai įstrigo citata:
“Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.”Vienuolis Martynas Liuteris

Man asmeniškai ši citata sujaukė viską, su kuo buvau atėjusi į egzaminą (tikėjausi išgirsti savo įvertinimą ir greitai pasprukti į darbą). O dėstytojas, savo mintis dėstė tyliai, ramiai, niekur neskubėdamas. Ilgai spurdėjau kėdėje, kol atėjo susitaikymas. Nusiraminau ir pasidaviau apmąstymams….taip….aplinkos įtaka mūsų gyvenimui yra didelė. Ji diena iš dienos kapsi, pumpuoja sakydama: „da neklausyk to savo vidaus, na zvygia ten kažkas, kad negerai, ne taip ir t.t., na kam nepasitaiko? gyvenk taip, kaip visi: ryte pabudai, į dušą, į kelnes, kavos ir į darbą; darbe – greitai, efektyviai, po darbo – atsipalaidavai, kažkaip prastūmei laiką, pavakarieniavai ir į lovą. savaitgalį nusipirkai tą ir aną, pamatei šitą ir kitą. Vis dar kažkas nepatinka? Kažko trūksta? Klausi, o kur tame visame „aš“? mano vidinė savirealizacija kaip žmogaus? Tas vidinis kažkas, kas nekainuoja, kam nesvarbu kokia suknele ar džinsais esi apsirengęs…tas kažkas, kas ryte suspurda iš džiaugsmo mano viduje išvydęs saulės spindulius ar einant į darbą priverčia stabtelti ir įkvėpti šalto žiemos oro, kuriame jau jau užuodžiamas pavasario virpėjimas ir dėl to jaučia pasitenkinimą…“

Tuomet ir vėl suskambėjo žodžiai… “Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.” Obelį…obelį…obelį….. kas tai? Ogi štai kas: pasaulis sukosi ir suksis, siūlydamas savo pasikeitimus, savo gyvenimo scenarijus, chaosą, painiavą ir t.t. Tačiau yra tas kažkas dėl ko esu čia, šioje žemėje, kažkas ko negaliu nedaryti, net jei žinosiu, kad rytoj manęs gali ir nebūti. Ir tai yra svarbiausia suvokti, priimti, išryškinti ir tuo pasidalinti su pasauliu.
S. M.

p.s. O jei taip nutiktų, kad rytoj mano pasaulis sudužtų į šipulėlius, aš daryčiau tik vieną dalyką kitaip – dar stipriau ir nuoširdžiau mylėčiau!!!

 

 

Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas

Po ilgos pertraukos čiuožiau pačiūžomis. Dukra įkalbėjo mus su broliu kartu prasilėkti pačiūžomis ir prisiminti vaikystę. Abu, drebindami kinkas, sutikome pračiuožti ant ledo vieną seansą.  Ką gi…. jausmas savotiškas, keistas, kupinas bejėgiškumo ir pasimetimo palietus pačiūžomis ledą ir dar…azarto ir gerų emocijų.

Užlipus ant ledo pabudo savisaugos instinktas, kuris pasireiškė „natūraliu refleksu“ stvertis už ko nors stabilaus – pvz. sienos. Dar kilo mintis (stebint mažamečius vaikus) pasiskolinti pingviną/atramą, įsikabinti abiem rankom į rankenėles ir bent taip pračiuožti pirmuosius metrus. Deja, ledo pingvinai deficitas, todėl, paleidus sieną, teko „irtis“ savo jėgomis.

Kažkada per televizorių mačiau komišką vaizdelį, kai dresuotojai bandė išmokinti keturkojį gyvūną čiuožti pačiūžomis. Jo kojos skėtėsi į skirtingas puses. Ir aš panašėjau į tą gyvūną. Kūnas sustingo iš baimės nukristi ir nejudėjo nei pirmyn nei atgal, tik kojomis į šonus. Staiga pro šalį atlikdama piruetus pračiuožė 5 metų mergaitė. Smulkutė, mažutė ir labai mikli. Susigėdau ir susimąsčiau. Mane nuo jos skyrė tik didžiulė baimė nukristi ir apsijuokti, ir dar patirtis, kad būtent taip man ir nutiks. Stebėjau jos mažutį kūnelį, grakščiai judantį ledu. Atliekant piruetą, ji nukrito, tada greitai greitai atsistojo, patrynė snieguotą keliuką, kažką suprunkštė ir dingo iš mano akiračio.

– Vadinasi, mes su ja skiriamės ne tik amžiumi, drąsa, bet ir reakcija į nesėkme? – pamaniau. Jai nė motais, kad žmonės, sėdintys kavinėse ir stebintys kaip griuvinėja nelaimėliai ant ledo į ją žiūri ir apkalba. Jai svarbu ledas ir tai, ką ji gali ant jo padaryti. Jai svarbiausia laisvas skrydis pirmyn, meistriškumas. Continue reading “Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas”

Vidinis meilės sau rezervuaras

Visos turime tendenciją užmiršti save ir perkelti dėmesį į rūpinamąsi kitais: vyru, vaikais, darbo reikalais, namais, pirkiniais, pasaulio gelbėjimu ir t.t. (sąrašą galima tęsti iki begalybės). Lekiame, dirbame, rūpinamės tol, kol ištuštėjame, tampame pačios sau nemielos ir blogiausia, kad ir viskas aplinkui tampa nemiela: erzina kiekvienas vyro pasakytas žodis ar padarytas veiksmas, vaikai lipa ant galvos ir neįmanoma jų nuraminti, darbe (kaip tyčia) iš niekur užplūsta skubių darbų lavina ir dar būtinai kažkas suserga ar reikalinga skubi pagalba. Pakėlus galvą įkvėpti oro tarp visko, kas vyksta gyvenimo ringe, atrodo, kad jei dar bent kas nors, kad ir mažučio nutiks, paskambins ar paprašys, galva sprogs nuo minčių ir vis besipildančio „atliktinų darbų sąrašo“. Ir dar, akyse pasirodo ašaros išgirdus elementariausia pastabą. Pažįstamas jausmas?

Visi šie ženklai byloja, kad ištuštėjo vidinis meilės sau rezervuaras arba vidinė būsena, kuri suteikia gyvenimui spalvų ir džiaugsmo, polėkio, kūrybos, optimizmo bei meilės. Continue reading “Vidinis meilės sau rezervuaras”