Kai ėmiau save Mylėti

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau siekti kitokio gyvenimo ir staiga pamačiau, kad viskas, arturaskas mane supa, skatina mane augti. Šiandien vadinu tai „Brandumu“.

Kai ėmiau save Mylėti, supratau, kad, esant bet kokiom aplinkybėm, esu teisingoje vietoje, teisingu laiku, ir viskas vyksta išskirtinai tinkamu momentu, todėl galiu būti rami. Dabar vadinu tai „Pasitikėjimu savimi“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau vogti savo pačio laiką projektuodamas grandiozinius ateities projektus. Šiandien darau tik tai, kas suteikia man džiaugsmo ir laimės, tai, ką mėgstu daryti, kas sukelia džiaugsmo virpesį mano širdy. Darau tai savo pačio metodais, savo pačio ritme. Šiandien vadinu tai „Paprastumu“.

Kai ėmiau save Mylėti, išsilaisvinau iš visko, kas kenkia mano sveikatai – maisto, žmonių, daiktų, situacijų. Iš visko, kas tempė mane žemyn ir vedė šalin nuo pačio manęs. Pradžioje pavadinau tai sveiko egoizmo pozicija, šiandien vadinu tai „Meile sau pačiam“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau stengtis visada būti teisus, ir nuo tada aš klystu mažiau. Dabar sužinojau, kad tai yra „Kuklumas“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities. Šiandien gyvenu tik dabarties akimirka, kurioje viskas vyksta. Dabar aš gyvenu kiekvieną dieną, diena iš dienos, ir vadinu tai „Realizacija“.

Kai ėmiau save Mylėti, supratau, kad mano protas gali mane sutrikdyti, ir kad nuo to galima susirgti. Bet, kai sujungiau jį su širdimi, mano protas tapo vertingu sąjungininku. Šiandien šį tarpusavio ryšį vadinu „Širdies išmintimi“.

Daugiau man nereikia bijoti ginčų, konfrontacijų ar įvairiausių problemų su savimi ar kitais. Netgi žvaigždės susiduria, ir iš jų susidurimų gimsta nauji pasauliai. Šiandien aš žinau, „Tai tiesiog mano Gyvenimas ir aš jame esu, busiu ir privalau buti Laimingas“.

Kai bus visai blogai ir norėsiu išeiti is gyvenimo…..Išeisiu….Tik ne iš savo, Mano gyvenimas dar bus laimingas….
Išeisiu iš gyvenimo tų žmoniu, su kuriais man blogai….

Artūras

“kažkas” ko negaliu nedaryti

Šiandien buvo paskutinis rudens-žiemos sesijos egzaminas. Jei jį taip galima pavadinti, obelelenes labiau panašėjo į grupinę psichoterapiją, nei atsiskaitymą. Kalba ėjo apie gyvenimo prasmę: ar suvokiu, kad ateis diena, kai mirsiu? Kai ji ateis, ar nesigailėsiu veltui iššvaistęs savo gyvenimui skirtą laiką? pvz. nemylimam darbe, nes už jį mokėjo kažkiek pinigų ir buvo patogu būti?

Iš viso to, kas įvyko egzamine, labiausiai įstrigo citata:
“Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.”Vienuolis Martynas Liuteris

Man asmeniškai ši citata sujaukė viską, su kuo buvau atėjusi į egzaminą (tikėjausi išgirsti savo įvertinimą ir greitai pasprukti į darbą). O dėstytojas, savo mintis dėstė tyliai, ramiai, niekur neskubėdamas. Ilgai spurdėjau kėdėje, kol atėjo susitaikymas. Nusiraminau ir pasidaviau apmąstymams….taip….aplinkos įtaka mūsų gyvenimui yra didelė. Ji diena iš dienos kapsi, pumpuoja sakydama: „da neklausyk to savo vidaus, na zvygia ten kažkas, kad negerai, ne taip ir t.t., na kam nepasitaiko? gyvenk taip, kaip visi: ryte pabudai, į dušą, į kelnes, kavos ir į darbą; darbe – greitai, efektyviai, po darbo – atsipalaidavai, kažkaip prastūmei laiką, pavakarieniavai ir į lovą. savaitgalį nusipirkai tą ir aną, pamatei šitą ir kitą. Vis dar kažkas nepatinka? Kažko trūksta? Klausi, o kur tame visame „aš“? mano vidinė savirealizacija kaip žmogaus? Tas vidinis kažkas, kas nekainuoja, kam nesvarbu kokia suknele ar džinsais esi apsirengęs…tas kažkas, kas ryte suspurda iš džiaugsmo mano viduje išvydęs saulės spindulius ar einant į darbą priverčia stabtelti ir įkvėpti šalto žiemos oro, kuriame jau jau užuodžiamas pavasario virpėjimas ir dėl to jaučia pasitenkinimą…“

Tuomet ir vėl suskambėjo žodžiai… “Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.” Obelį…obelį…obelį….. kas tai? Ogi štai kas: pasaulis sukosi ir suksis, siūlydamas savo pasikeitimus, savo gyvenimo scenarijus, chaosą, painiavą ir t.t. Tačiau yra tas kažkas dėl ko esu čia, šioje žemėje, kažkas ko negaliu nedaryti, net jei žinosiu, kad rytoj manęs gali ir nebūti. Ir tai yra svarbiausia suvokti, priimti, išryškinti ir tuo pasidalinti su pasauliu.
S. M.

p.s. O jei taip nutiktų, kad rytoj mano pasaulis sudužtų į šipulėlius, aš daryčiau tik vieną dalyką kitaip – dar stipriau ir nuoširdžiau mylėčiau!!!

 

 

Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas

Po ilgos pertraukos čiuožiau pačiūžomis. Dukra įkalbėjo mus su broliu kartu prasilėkti pačiūžomis ir prisiminti vaikystę. Abu, drebindami kinkas, sutikome pračiuožti ant ledo vieną seansą.  Ką gi…. jausmas savotiškas, keistas, kupinas bejėgiškumo ir pasimetimo palietus pačiūžomis ledą ir dar…azarto ir gerų emocijų.

Užlipus ant ledo pabudo savisaugos instinktas, kuris pasireiškė „natūraliu refleksu“ stvertis už ko nors stabilaus – pvz. sienos. Dar kilo mintis (stebint mažamečius vaikus) pasiskolinti pingviną/atramą, įsikabinti abiem rankom į rankenėles ir bent taip pračiuožti pirmuosius metrus. Deja, ledo pingvinai deficitas, todėl, paleidus sieną, teko „irtis“ savo jėgomis.

Kažkada per televizorių mačiau komišką vaizdelį, kai dresuotojai bandė išmokinti keturkojį gyvūną čiuožti pačiūžomis. Jo kojos skėtėsi į skirtingas puses. Ir aš panašėjau į tą gyvūną. Kūnas sustingo iš baimės nukristi ir nejudėjo nei pirmyn nei atgal, tik kojomis į šonus. Staiga pro šalį atlikdama piruetus pračiuožė 5 metų mergaitė. Smulkutė, mažutė ir labai mikli. Susigėdau ir susimąsčiau. Mane nuo jos skyrė tik didžiulė baimė nukristi ir apsijuokti, ir dar patirtis, kad būtent taip man ir nutiks. Stebėjau jos mažutį kūnelį, grakščiai judantį ledu. Atliekant piruetą, ji nukrito, tada greitai greitai atsistojo, patrynė snieguotą keliuką, kažką suprunkštė ir dingo iš mano akiračio.

– Vadinasi, mes su ja skiriamės ne tik amžiumi, drąsa, bet ir reakcija į nesėkme? – pamaniau. Jai nė motais, kad žmonės, sėdintys kavinėse ir stebintys kaip griuvinėja nelaimėliai ant ledo į ją žiūri ir apkalba. Jai svarbu ledas ir tai, ką ji gali ant jo padaryti. Jai svarbiausia laisvas skrydis pirmyn, meistriškumas. Continue reading “Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas”

„Noriu, kad būtų taip, kaip noriu aš“

Sveikos brangenybės!

Skubu pasveikinti su praėjusia šv. Velykų švente. Linkiu gyventi linksmai ir spalvotai, su džiaugsmu ir geru apetitu naujovėms ir permainoms.

 O dabar apie rimtus dalykus.

Laikas nuo balandžio pradžios iki dabar buvo ganėtinai keistas. Neįprastai klostėsi įvykiai ir atnešė daugybę netikėtumų – ir teigiamų, ir ne tokių džiaugsmingų kaip norėtųsi. Žvelgdama atgal į nugyventas tris savaites, suvokiu, kad visata turi savo taisykles ir dėsnius, kurie žmogaus logikai sunkiai suprantami ir dar sunkiau įsisavinami. Esame įpratę gyventi pagal savo susikurtas nuostatas, pagal socialines normas, šeimos taisykles, norus, kurie ateina iš proto, o ne iš širdies gelmių ir t.t. Ne kartą esu užsiminusi, kad visi aukščiau išvardinti dalykai yra tik pasenusios mastymo formos, atgyvenos mūsų pasąmonėje, neleidžiančios pažvelgti į pasaulį, gyvenimą kitaip – plačiau, šviesiau, džiaugsmingiau.

 Šiek tiek paaiškinsiu ką turiu omenyje paprastu pavyzdžiu. Continue reading “„Noriu, kad būtų taip, kaip noriu aš“”

Vidinis meilės sau rezervuaras

Visos turime tendenciją užmiršti save ir perkelti dėmesį į rūpinamąsi kitais: vyru, vaikais, darbo reikalais, namais, pirkiniais, pasaulio gelbėjimu ir t.t. (sąrašą galima tęsti iki begalybės). Lekiame, dirbame, rūpinamės tol, kol ištuštėjame, tampame pačios sau nemielos ir blogiausia, kad ir viskas aplinkui tampa nemiela: erzina kiekvienas vyro pasakytas žodis ar padarytas veiksmas, vaikai lipa ant galvos ir neįmanoma jų nuraminti, darbe (kaip tyčia) iš niekur užplūsta skubių darbų lavina ir dar būtinai kažkas suserga ar reikalinga skubi pagalba. Pakėlus galvą įkvėpti oro tarp visko, kas vyksta gyvenimo ringe, atrodo, kad jei dar bent kas nors, kad ir mažučio nutiks, paskambins ar paprašys, galva sprogs nuo minčių ir vis besipildančio „atliktinų darbų sąrašo“. Ir dar, akyse pasirodo ašaros išgirdus elementariausia pastabą. Pažįstamas jausmas?

Visi šie ženklai byloja, kad ištuštėjo vidinis meilės sau rezervuaras arba vidinė būsena, kuri suteikia gyvenimui spalvų ir džiaugsmo, polėkio, kūrybos, optimizmo bei meilės. Continue reading “Vidinis meilės sau rezervuaras”

Su atėjusiu pavasariu!

Sveikutės, saulelės,

Su atėjusiu pavasariu! Iš visos širdies linkiu mums visoms šį pavasarį:

  1. Įsimylėti iki sąmonės netekimo – save!
  2. Pasipuošti spalvočiausiomis ir gražiausiomis suknelėmis – dėl savęs!
  3. Ryškiau padažyti lūpytes, kad pasaulis geriau matytų mūsų šypsenas.
  4. Paryškinti spalvingiau akytes ir plačiai jas praverti, kad pamatyti viską, kas mums duota!!!!

O su gaivaus pavasario atėjimu, kviečiu apsilankyti ir atsinaujinusiame Ori.lt puslapyje.

Pakeitėme spalvas ir tematikas, šūkius ir nuotaikas:

  1. Pagrindiniame puslapyje rasite visus naujausius įrašus.
  2. Skyrelyje „Mintys iš knygų“, perkėlėme visus cituotus straipsnius iš savipagalbos knygų.
  3. „Minčių lietūs“ – tai mano (ir ne tik) mintys bei pamastymai „apie gyvenimą ir meilę kitaip“.
  4. Turime naujovę – skiltį „Galerija“. Čia planuoju krauti savo pačios darytas nuotraukas.
  5. „Paulos dienoraštis“ – tai mano dukros mintys apie paauglystę. Planuojame šį skyrelį plėsti (tikėkimės, kad įkvėpimo nepritrūksime J).
  6. Ir „Video įrašai“.

 Tikiuosi, mielosios, Jums patiks.

Jei turėtumėte idėjų, minčių, pastabų ar pasiūlymų naujajam tinklapiui, drąsiai rašykite el. paštu ori@ori.lt

Malonaus apsilankymo!

 Su meile,

Sonata ir palaikymo komanda Paula ir Artūras

10 norų, kurie niekada neišsipildys

Sveikos mielosios,

Šį rytą atradau malonią staigmeną elektroniniame pašte – ištikimo ori gerbėjo straipsnelį. Naudojantis šia proga, norėčiau ir Jus paskatinti ir pakviesti siųsti savo mintis ir apmąstymus, kuriuos čia ir skelbsime . Taigi, Jūsų dėmesiui naujiena ir debiutas.

 10 norų, kurie niekada neišsipildys

Mes esame mūsų minčių atspindys ir rodiklis. Taip sako visi sėkmingi žmonės bei kai kurie tikėjimo modeliai. Galiu kirsti lažybų, jog tai yra 100% tiesa.

Kaip galėčiau tai įrodyti? Paimkite popieriaus lapą ir parašykite 10 norų, kurie būtų susiję tik su jumis asmeniškai. Pvz. Noriu gerai apmokamo darbo arba noriu didelio namo su baseinu. Nedalinkite savo norų į smulkias grandis pvz. Noriu šį savaitgalį organizuoti gerą vakarėlį ir pan. Lažinuosi, jog ties 5 noru užstrigsite ir jums reikės “gimdyti” dar penkis likusius. Continue reading “10 norų, kurie niekada neišsipildys”

Apie gyvenimą „dabar“

 

Praeitą antradienį lankiausi Vilniaus oro uoste. Išlydėjau brolį. Prieš jam iš vykstant abu priėjome išvados, kad per tris akimirksniu praskridusias savaites, taip ir nebuvome „broliškai“ susėdę ir nuoširdžiai pasikalbėję. Trys savaitės tikrai ne trumpas laikotarpis….Vis atrodė, kad kiti darbai, susitikimai, renginiai yra svarbesni ir turi būti atlikti pirmiau, o tada, kai ateis savaitgalis, o po jo kitas ir dar kitas, tuomet mes rasime laiko pabūti kartu. Deja, toks savaitgalis, taip ir neatėjo.

Šiandien, grįždama iš darbo, liūdėjau dėl išvykusio brolio ir mąsčiau. Daugelis mūsų gyvename nuo pirmadienio iki penktadienio, laukdami kuomet prasidės savaitgalis…ir tuomet mes galėsime „normaliai“ išsimiegoti, pailsėti, nuveikti kažką ypatingo, pabūti su mylimasis žmonėmis, pasilinksminti ar šiaip, tiesiog atsipalaiduoti. Gyvename savaitgaliais, o šiokiadieniais sukandę dantis keliamės į darbus, maitinamės pusfabrikačiais, vakarus „prastumiame“ spoksodami į televizorių, nes ryt vėl nauja „darbo“ diena. Taip gyvendami prarandame labai daug vertingo laiko, kurį galėtume panaudoti prasmingiau, sąmoningiau ir kūrybiškiau. Iš tikrųjų, režimą „savaitgalis“, „atostogos“ ir „darbo dienos“ sukūrė mūsų protas. Tai jo nuostata, kad tikras gyvenimas prasideda tik penktadienio popietę (ar atostogų metu) ir pasibaigia sekmadienio vakarą. Continue reading “Apie gyvenimą „dabar“”

Linksmų švenčių ir kupinų tikėjimo Naujųjų metų!

Sveikos saulutės!

Liko tik keletas dienų iki šių, 2013 metų pabaigos. Kokie Jums buvo šie metai?
Maniškiai praskrido kaip viena savaitė. Buvo pilni netikėtų posūkių ir sprendimų.

Prisimindama kiek visko sudėtingo, komplikuoto, lengvo, džiaugsmingo, graudaus ir nepakartojamo įvyko, drąsiai galiu teigti, kad su malonumu pakartočiau šiuos metus ir neišmesčiau iš jų nei vienos dienos! Visa, ką patyriau turėjo didele įtaką ir prasmę, mano kaip žmogaus, kaip asmenybės vystymesi. Visa turėta patirtis užgrūdino.

Šios mintys ir dėkingumas už pragyventus metus atėjo Londono Gatwicko oro uoste gruodžio 24 dienos išvakarėse. Po naktį vykusios audros lėktuvai vėlavo, o traukiniai nevyko iš oro uosto į centrą. Stovėjau prie traukinių vartų tarp kitų kelių šimtų žmonių visiškoje nežinioje ir sekiau akimis skelbimų lentą, kurioje vieną po kito atšaukė traukinius.

Šias šventes įsivaizdavau ir planavau ne taip.Viduje maišėsi jausmai: panika, baimė, pyktis, gailestis sau, nes tuo metu, mano šeima Lietuvoje dalinosi kalėdaičiu…

Akimirką pagailo savęs…viena, dideliam oro uoste per pačias Kūčias… ai ai, kaip skaudu ir vieniša. O dar neaišku kaip nusigauti iki namų? Akimirką pasidaviau masiniai panikai ir blaškiausi nuo vienų vartų prie kitų, klausinėdama ar yra vilties nusigauti iki artimiausio miestelio? Niekas nieko nežinojo, tik žadėjo kažkada atvyksiant autobusams ir visus nuvešią iki Londono centro. Pažvelgus į laukiančiuosius, suvokiau, kad net ir 3 žadėtų autobusų visiems neužteks. Kažkas liks dar laukti ir
laukti nežinioje. Dar stipriau supanikavau… dar bandžiau tikinti save, kad ši situacija yra „geriausia iš blogiausių“ ir, kad galėjo įvykti kažkas ir blogiau. Tačiau ir toks mąstymas nepadėjo.

Šalia stovėjusi pagyvenusio amžiaus prancūzė, laužytu britišku akcentu bandė išsikviesti taksi. Aplink ją stovėjo keletas bendraminčių linksėdami pritariamai galvas. Taksi nevažiavo. Paskutinė viltis buvo užtverti vartai ir laukti žadėto autobuso.

O mano galvoje sukosi žodžiai: „Kūčios“,“stebuklas“,“viltis“, „Dievas“, „užstrigau“,
„nesąžininga taip…“. Paskendau mintyse tarsi meditacijoje, prieš akis prabėgo praėję metai ir akys pralinsmėjo atėjus atsakymui – ŠIĄNAKT STEBUKLŲ NAKTIS ir DIEVAS TIKRAI MANIMI PASIRŪPINS! Kaip pasirūpindavo sunkiausiomis akimirkomis kai atrodė, kad nėra išeities. Nurimau, susitelkiau savyje ir laukiau. Po kurio laiko, vartai atsidarė ir konduktoriai praleido tik 150 žmonių į žadėtą autobusą. Pasirodo, kad autobusas buvo išgalvotas, siekiant sumažinti paniką ir agresiją tarp žmonių. Buvau tarp tų laimingųjų, kuriuos praleido į traukinį, važiuojantį tik dvi stoteles centro link. Vėliau, laukė dar keli ilgi persėdimai, bet tai jau kita istorija.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad Kalėdos ateina ne šiaip. Ne šiaip, apsiperkame dovanomis, apkrauname stalą skaniausiais dvylika patiekalų ir švenčiame su artimiausiais. Kalėdos neša žinią.

Jos primena mums apie stebuklus, vykstančius kiekvienos mūsų gyvenime. Tačiau jie ateina tik tuomet, kai nustojame kovoti, kontroliuoti, kai įsileidžiame vidun ramybę ir atiduodame savo likimą į Dievo rankas. Tuomet sutinkame žmonės, kurie pagelbėja arba atsiduriame tarp 150 laimingųjų, arba tai, ko norėjome gauname be didelių pastangų.

Tikėjimas – tai mūsų vdinis ryšys su savimi, tai žinojimas, kad bet kur ir bet kada esame saugūs ir mumis bus PASIRŪPINTA.

Linksmų švenčių ir kupinų tikėjimo Naujųjų metų!

Su meile ir šviesa,

Sonata