Apie pasakas rimtai. 2 dalis

Sveikos,

Atsiprašau, kad ilgai neprisiruošiau parašyti pasakos II dalies. Nors tai buvo 2013 metų vasarą, bet tai gerai, atsirado geresnių minčių. Skaitydamos pasaką, būtinai klausykite šios dainos: http://youtu.be/9Z-NbQvhzKM

II dalis

Taip, visos išsipuošusios, einame gatve. Priešais matome užrašą: Vanessa Paradis koncertas ŠIANDIEN.

8:00 vakare. Bilietai – nuo 100 LT (aišku ten ne litai, bet čia, kad būtų aiškiau) J.

Vanessa Paradis yra garsi prancūzų dainininkė, tad nusprendėme nueiti.

*Grįžusios namo pavalgėme, išsipuošėme ir nuskriejome į koncertą. Buvo likę kaip tik 3 bilietai. **Užėjome į salę. Ji didžiulė!!! Joje apie 2000 vietų!***Koncertas prasidėjo. Visi žmonės džiūgavo, garsiai švilpavo ir aišku plojo. Skambėjo įvairios V. Paradis dainos. Graudinančios ir „pritrenkančios“, kitaip sakant užvedančios… Labiausiai man patiko jos daina „La Seine“, apie Senos upę. (Sena – didžiausia Prancūzijos upė). Koncertas baigėsi. Nuotaika buvo pakyli ir dar nenorėjome eiti namo. Paskutinį kartą nuėjome pasivaikščioti prie Eifelio bokšto. Staiga, lyg iš niekur nieko pradėjo lyti. Lyti taip stipriai jog atrodė, kad ant tavęs pila didžiulį kibirą vandens. Laimei, lietus buvo vasarinis, šiltas, tad galėjome nusimauti batelius ir eiti plentu namo, braižiojant po gilias balas, juokiantis iš laimės ir nutekėjusio makiažo. Netikėtai prieš mus išdygo vyriškis, tikras džentelmenas ir padavė savo skėtį. J Palydėjo iki namų. Tai buvo mano tėtis. Pasikeitęs, beveik neatpažįstamai! Gaila, kad tai paskutinis vakaras…

***Vakariene*** – Tėti, kaip komandiruote? – bevalgydama paklausiau.

-Sunkios derybos, bet esu laimingas, kad grįžau.

Mano tėtis dirba garsiu Prancūzijos stilistu. Štai kodėl nuotraukose mano mama nuostabiai atrodo.

Vėliau paguldėme Ramunę į lovą, aš nuėjau į dušą ir miegoti.

Rytas. Šiandien turime vykti namo. Kadangi traukinys į Vilnių išvyks 19 valandą, į stotį važiuosime 18 h.

-Mama, mama kelkis!- kelia mane iš sapnų Ramunė. – mama, mano Ponas Kaspinėlis dingo!!

-Tikrai?-bemat atsikėliau iš lovos.

Hmm.. Nei po lova, nei svetainėje, niekur nėra! Pala, niekur nėra ir Pringlo!

Oho! Štai kur meškiukas, bet jis labai aukštai – maždaug 3 metrų aukštyje! Arba kitaip sakant ant Sonatos buto stogo! Manau, jums sunku įsivaizduoti kaip mes ji iš taip toli pamatėme? Iš tiesų, Ramunė ji pastebėjo, nes meškiukas yra rudas su labai ryškiu rožiniu kaspinu, todėl Ramunė negalėjo jo nepastebėti. O kadangi Pringlas jaunas katukas ir labai aktyvus, ypač naktimis, tad užkėlė Poną Kaspinėlį į savo mylimiausią vietą. Ramunei bėga ašaros.

– Nesijaudink! Mes ji nuimsime ir išsinešime namo. Tik..dar nežinau kaip..?

– Aš žinau! – pasakė mano tėtis.- Juk mane pažįsta beveik visa Prancūzija! Čia – Paryžiuje turiu pažystama kuris nuomoja sraigtasparnius!

Aišku, visos kreivai žiūrėjome į mano tėtį, bet išgirdome Ramunės balsą:

– Prašau! – ir apsikabino mane.

Ką jau padarysi? Juk Ramunė tiek daug patyrė su juo.

Ir štai sraigtasparnis už namo durų! Tėtis įsėdo, pakilo ir patenkintas skrenda aukštyn. Ištiesia ranką ir….

Ir jis jau turiu Poną Kaspinėlį! Nufotografavome tėtį su meškiuku rankoje!

Aišku, Pringlas buvo nubaustas – Sonata neleido jam valgyti konservuoto skanėsto tą dieną.

17 h. susėdome prie stalo paskutines vakarienes. Dabar Ramunė meškiuko nepaleidžia iš rankų.

-Ramune, ar liūdna buvo kai meškiukas buvo toli nuo tavęs? – klausia Sonata

-Taip…

– O ar žinai, kad dabar 2 asmenys patyrė įsimintina nuotyki? Juk Ponas Kaspinėlis buvo taip aukštai ir mate visa Paryžiaus miestą? Ir tavo senelis skrido sraigtasparniu taip pat!

-Taip! Ačiū Pringlai, jei ne tu.. jie nebūtų patyrę tokio įspūdingo ir sukrečiančio nuotykio!

– Ramune, ar tau labai patinka Pringlas?

-Taip, jis pats fainiausias katinas pasaulyje! Ir toks gražus ir išdykęs!

– Aš manau, kad tau su juo būtų linksma namuose. Aišku, jei mama sutiks?

-Be abejones! Vaikystėje turėjau katiną Rainį, man buvo su juo labai linksma. Labai mėgau gyvūnus! Na Ramune, ar nori? – paklausė Paula.

-Taip!!! Ačiū ačiū ačiū!! Myliu ji myliu jus visus ačiū močiute!!

Taip laimingai mes suradome kačių dėžutę, specialiai pritaikytą kačių kelionėms ir tėtis išvežė mus i traukinių stotį.

Su meile,

Paula

Pirmąją straipsnio dalį rasite: http://www.ori.lt/apie-pasakas-rimtai/951#more-951

Apie pasakas rimtai

 

Sveikutės,

Pavasario sesijos atsiskaitymui teko ruoštis seminarui apie E. Berne bei transakcinę analizę. Išsamiai neatpasakosiu šios teorijos, tačiau pasidalinsiu mintimis apie psichologo pateiktą idėją apie gyvenimo scenarijų.

E. Berne teigia, kad kiekvienas iš mūsų jau ankstyvoje vaikystėje pradedame jį kurti. Šis scenarijus tobulinamas metų metais, kol mums sueina 12 metų (tuo metu susiformuoja ir mūsų ego modelis). Kodėl kuriame gyvenimo scenarijų? Nes būdami vaikais bandome sukurti geriausią strategiją, kad išgyventi pasaulyje, kuris toli gražu neatrodo draugišku ir svetingu. Gyvenimo scenarijus gali būti: laimėtojo, pralaimėtojo ir neutralus. Įdomu tai, kad suaugę vis dar naudojame tą patį vaikystėje sukurtą scenarijų.

Kaip sužinoti, koks yra mūsų susikurtas scenarijus? Continue reading “Apie pasakas rimtai”

Mano ketvirtos klasės išleistuvės

Sveikutės.

Neseniai buvo manoketvirtos klasės išleistuvės, visai kaip plaštakės gyvenimas: pirma vikšriukas, tada – lėliukė ir galiausiai plaštakė. Svajoja ir skraido…

Buvo spektaklis. Jo tema : „Mažasis princas, Lietuva ir aš.“ Pamenate apie ką kalbama „Mažajame prince“? „Iš nežinomos planetos pas mus nusileidžia auksaplaukis berniukas- Mažasis princas ir atsiduria Sacharos dykumoje ; čia randa nukritusį lakūna ir su juo susidraugauja. Lakūnas sužino, kaip berniukas keliavo per mažas planetas – žvaigždeles, kol pateko į mūsų žemę. Žemeje mažasis princas prisijaukina lapę, o paskui susidraugavo su lakūnu, ir abudu eina ieškoti šaltinio dykumoje, numalšina troškulį dainuojančio šulinio vandeniu, ir vėl mažasis princas grįžta į savo pasakiškajį pasaulį, atminimui palikęs lakūnui žvaigždę į kurią pažvelgęs, jis galės juoktis“ (A. D. S. Egziuperi „Mažasis princas“).

Išsiskyrimas su savo pirmają mokytoja… Ji buvo tokia gera ir atlaidi… Labai liūdna pagalvojus išsiskirti su žmogumi prie kurio pripratai… Ketvirtos klasės pabaiga, tai tarsi atsisveikinimas su vaikyste. Vienintelę, mylimą mokytoją, dabar pakeis kitos.O klasė, kurioje jautemės saugiai kaip namuose, rugsėjo mėnesį atiteks pirmokams.

Greitai tapsiu penktoke. Pasikeis mokytojos, reikės vaikščioti po kabinetus… Geriau pagalvojus… nereikės dalintis su mažiukais koridoriumi. Vieną akimirką net pasijaučiau suaugusi tam tikra prasme… Tai dar vienas žingsnis į paauglystę.

Iki,

Paula

Susipažinkime, esu Paula!

Sveikos panelės‼

Aš esu Paula, naujojo skyrelio panalėms autorė. Man 11 metų, tačiau daug kas sako, kad esu vyresnė, nes subrendau per anksti ir kartais jau pasidarau makiažą. Yra žmonių manančių priešingai, nes nesu realistė. Draugės mane vadina“Svajojiste“.

Šiaip domiuosi gyvūnų, bet labiausiai bičių gyvenimu, auginu katiną Rainį, užsiimu joga (praeitą vasarą buvau jogos retrite, o jogos užsiėmimus lankiau nuo metukų (močiutė vedėsi mane kartu)), labai mėgstu skaityti knygas.

Ne paslaptis – paauglystė nelengvas periodas, todel šiame skyrelyje rašysiu apie savo, kaip paauglės išgyvenimus, pasidalinsiu patarimais kaip įveikti paauglį ištinkančius sunkumus, apie panelių laimes ir nelaimes ir kaip susidraugauti su vaikinais bei kt.

Iki, pasimatymo!

Paula