Ar patinkate patys sau?

„Būdamas pats su savimi ne visuomet jautiesi „geriausioje draugijoje“. Kai reikia sugalvoti pramogą ar išsiaiškinti kokį nors dalyką, išryškėja savo vertės pajautimo stoka, nes šiuo atveju galite pasikliauti tik savimi. Buvimas dviese kasdienį gyvenimą daro paprastesnį, nes visada galima pasidalinti atsakomybe. Pasikeičiama nuomonėmis, pasitariama, veikiama ir reaguojama kartu, pasidalinama idėjomis. Viso to nėra, kai esi vienas. Nėra nieko, kas prablaškytų, taigi laisvalaikį belieka skirti apmąstymams, o tai ne kiekvienam yra malonus užsiėmimas. Kai reikia pačiam atsakyti už savo gyvenimą, ypač išryškėja silpnosios žmogaus savybės. O kas linkęs į savikritiką, tam dar sunkiau. Dažnai manoma, jog atsikračius nepakenčiamo partnerio, gyvenimas kaip mat pasidarys smagus ir lengvas. Deja, vėliau su siaubu konstatuojama jog taip toli gražu nėra. Continue reading “Ar patinkate patys sau?”

Gyvenimas po skyrybų

Sielvarto įveikimas

“Pasak daugelio autorių, skyrybos prilygsta mirčiai; jie sulygina santuokos baigtį su gyvenimo baigtimi. Iš tiesų  abiem atvejais pasireiškia panašūs jausmai – apleistumas, sutrikimas, netektis ir t.t.  Mirus jūsų sutuoktiniui, jus užplūsta gėlės ir užuojautos laiškai, bažnytinės apeigos, guodžiantys kunigo žodžiai, kaimynų ir draugų telefono skambučiai bei apsilankymai. Visi šie dėmesio ir palaikymo gestai labai palengvintų jūsų sielvartą.

O po atsiskyrimo ir skyrybų sutuoktinius įprasta palikti spręsti savo pačių problemas vienus. Mūsų visuomenėje į skyrybas tebežiūrima kaip į asmeninę gėdą. Retai sulaukiama palaikymo iš vaikų, tėvų, sutuoktinio artimųjų, giminių, kaimynų ir bendradarbių. Jie palieka jus su jūsų sielvartu, neparodydami jokio dėmesio ir susirūpinimo. Continue reading “Gyvenimas po skyrybų”