Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas

Po ilgos pertraukos čiuožiau pačiūžomis. Dukra įkalbėjo mus su broliu kartu prasilėkti pačiūžomis ir prisiminti vaikystę. Abu, drebindami kinkas, sutikome pračiuožti ant ledo vieną seansą.  Ką gi…. jausmas savotiškas, keistas, kupinas bejėgiškumo ir pasimetimo palietus pačiūžomis ledą ir dar…azarto ir gerų emocijų.

Užlipus ant ledo pabudo savisaugos instinktas, kuris pasireiškė „natūraliu refleksu“ stvertis už ko nors stabilaus – pvz. sienos. Dar kilo mintis (stebint mažamečius vaikus) pasiskolinti pingviną/atramą, įsikabinti abiem rankom į rankenėles ir bent taip pračiuožti pirmuosius metrus. Deja, ledo pingvinai deficitas, todėl, paleidus sieną, teko „irtis“ savo jėgomis.

Kažkada per televizorių mačiau komišką vaizdelį, kai dresuotojai bandė išmokinti keturkojį gyvūną čiuožti pačiūžomis. Jo kojos skėtėsi į skirtingas puses. Ir aš panašėjau į tą gyvūną. Kūnas sustingo iš baimės nukristi ir nejudėjo nei pirmyn nei atgal, tik kojomis į šonus. Staiga pro šalį atlikdama piruetus pračiuožė 5 metų mergaitė. Smulkutė, mažutė ir labai mikli. Susigėdau ir susimąsčiau. Mane nuo jos skyrė tik didžiulė baimė nukristi ir apsijuokti, ir dar patirtis, kad būtent taip man ir nutiks. Stebėjau jos mažutį kūnelį, grakščiai judantį ledu. Atliekant piruetą, ji nukrito, tada greitai greitai atsistojo, patrynė snieguotą keliuką, kažką suprunkštė ir dingo iš mano akiračio.

– Vadinasi, mes su ja skiriamės ne tik amžiumi, drąsa, bet ir reakcija į nesėkme? – pamaniau. Jai nė motais, kad žmonės, sėdintys kavinėse ir stebintys kaip griuvinėja nelaimėliai ant ledo į ją žiūri ir apkalba. Jai svarbu ledas ir tai, ką ji gali ant jo padaryti. Jai svarbiausia laisvas skrydis pirmyn, meistriškumas. Continue reading “Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas”