Kai ėmiau save Mylėti

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau siekti kitokio gyvenimo ir staiga pamačiau, kad viskas, arturaskas mane supa, skatina mane augti. Šiandien vadinu tai „Brandumu“.

Kai ėmiau save Mylėti, supratau, kad, esant bet kokiom aplinkybėm, esu teisingoje vietoje, teisingu laiku, ir viskas vyksta išskirtinai tinkamu momentu, todėl galiu būti rami. Dabar vadinu tai „Pasitikėjimu savimi“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau vogti savo pačio laiką projektuodamas grandiozinius ateities projektus. Šiandien darau tik tai, kas suteikia man džiaugsmo ir laimės, tai, ką mėgstu daryti, kas sukelia džiaugsmo virpesį mano širdy. Darau tai savo pačio metodais, savo pačio ritme. Šiandien vadinu tai „Paprastumu“.

Kai ėmiau save Mylėti, išsilaisvinau iš visko, kas kenkia mano sveikatai – maisto, žmonių, daiktų, situacijų. Iš visko, kas tempė mane žemyn ir vedė šalin nuo pačio manęs. Pradžioje pavadinau tai sveiko egoizmo pozicija, šiandien vadinu tai „Meile sau pačiam“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau stengtis visada būti teisus, ir nuo tada aš klystu mažiau. Dabar sužinojau, kad tai yra „Kuklumas“.

Kai ėmiau save Mylėti, nustojau gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities. Šiandien gyvenu tik dabarties akimirka, kurioje viskas vyksta. Dabar aš gyvenu kiekvieną dieną, diena iš dienos, ir vadinu tai „Realizacija“.

Kai ėmiau save Mylėti, supratau, kad mano protas gali mane sutrikdyti, ir kad nuo to galima susirgti. Bet, kai sujungiau jį su širdimi, mano protas tapo vertingu sąjungininku. Šiandien šį tarpusavio ryšį vadinu „Širdies išmintimi“.

Daugiau man nereikia bijoti ginčų, konfrontacijų ar įvairiausių problemų su savimi ar kitais. Netgi žvaigždės susiduria, ir iš jų susidurimų gimsta nauji pasauliai. Šiandien aš žinau, „Tai tiesiog mano Gyvenimas ir aš jame esu, busiu ir privalau buti Laimingas“.

Kai bus visai blogai ir norėsiu išeiti is gyvenimo…..Išeisiu….Tik ne iš savo, Mano gyvenimas dar bus laimingas….
Išeisiu iš gyvenimo tų žmoniu, su kuriais man blogai….

Artūras

“kažkas” ko negaliu nedaryti

Šiandien buvo paskutinis rudens-žiemos sesijos egzaminas. Jei jį taip galima pavadinti, obelelenes labiau panašėjo į grupinę psichoterapiją, nei atsiskaitymą. Kalba ėjo apie gyvenimo prasmę: ar suvokiu, kad ateis diena, kai mirsiu? Kai ji ateis, ar nesigailėsiu veltui iššvaistęs savo gyvenimui skirtą laiką? pvz. nemylimam darbe, nes už jį mokėjo kažkiek pinigų ir buvo patogu būti?

Iš viso to, kas įvyko egzamine, labiausiai įstrigo citata:
“Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.”Vienuolis Martynas Liuteris

Man asmeniškai ši citata sujaukė viską, su kuo buvau atėjusi į egzaminą (tikėjausi išgirsti savo įvertinimą ir greitai pasprukti į darbą). O dėstytojas, savo mintis dėstė tyliai, ramiai, niekur neskubėdamas. Ilgai spurdėjau kėdėje, kol atėjo susitaikymas. Nusiraminau ir pasidaviau apmąstymams….taip….aplinkos įtaka mūsų gyvenimui yra didelė. Ji diena iš dienos kapsi, pumpuoja sakydama: „da neklausyk to savo vidaus, na zvygia ten kažkas, kad negerai, ne taip ir t.t., na kam nepasitaiko? gyvenk taip, kaip visi: ryte pabudai, į dušą, į kelnes, kavos ir į darbą; darbe – greitai, efektyviai, po darbo – atsipalaidavai, kažkaip prastūmei laiką, pavakarieniavai ir į lovą. savaitgalį nusipirkai tą ir aną, pamatei šitą ir kitą. Vis dar kažkas nepatinka? Kažko trūksta? Klausi, o kur tame visame „aš“? mano vidinė savirealizacija kaip žmogaus? Tas vidinis kažkas, kas nekainuoja, kam nesvarbu kokia suknele ar džinsais esi apsirengęs…tas kažkas, kas ryte suspurda iš džiaugsmo mano viduje išvydęs saulės spindulius ar einant į darbą priverčia stabtelti ir įkvėpti šalto žiemos oro, kuriame jau jau užuodžiamas pavasario virpėjimas ir dėl to jaučia pasitenkinimą…“

Tuomet ir vėl suskambėjo žodžiai… “Net žinodamas, kad rytoj pasaulis suduš į šipulėlius, vis tiek sodinčiau obelį.” Obelį…obelį…obelį….. kas tai? Ogi štai kas: pasaulis sukosi ir suksis, siūlydamas savo pasikeitimus, savo gyvenimo scenarijus, chaosą, painiavą ir t.t. Tačiau yra tas kažkas dėl ko esu čia, šioje žemėje, kažkas ko negaliu nedaryti, net jei žinosiu, kad rytoj manęs gali ir nebūti. Ir tai yra svarbiausia suvokti, priimti, išryškinti ir tuo pasidalinti su pasauliu.
S. M.

p.s. O jei taip nutiktų, kad rytoj mano pasaulis sudužtų į šipulėlius, aš daryčiau tik vieną dalyką kitaip – dar stipriau ir nuoširdžiau mylėčiau!!!