Apie vidines „šiukšles“ ir ryšį su savimi

Neseniai kalbėjomės su broliu. Pokalbio pabaigoje pajaučiau didelį susierzinimą dėl jo išsakytų minčių dėl naujo dizaino ori.lt.  Jo nuomone, nėra prasmės gaišti laiko dėl tinklapio, kuriame apsilanko vos 20 žmonių per dieną. Peržiūrėjau ori įrašus. Tiesa. Paskutinis straipsnis buvo rašytas rugsėjo mėnesį. Seniai…. Tada bandžiau teisintis ir tikinti, kad tokiame puslapyje kaip „ori“ neįmanoma „štampuoti“ straipsnių kasdien, nes kiekvienas parašytas žodis ateina iš asmeninių išgyvenimų, iš vidinės būsenos, kai žodžiai liejasi savaime…… O kada žodžiai liejasi? Ir kodėl įkvėpimas aplanko tik kartą per 2-3 mėn., nejaugi trūksta išgyvenimų, minčių, nuotykių? Nieko netrūksta, tik tvirto ryšio su savo tikruoju AŠ.

Šiukšlės

Grįždama namo išvydau štai tokį reginį, kuris simboliškai atspindi kiekvieną iš mūsų, tik metaforine prasme. Vidury takelio, ant praėjimo, stovėjo benamis. Ant žemės stovėjo didžiulis maišas su „gėrybėmis“, abiejose rankose jis laike dar po kelis mažus maišelus, kurie vienas po kito krito ant žemės. Maišeliui nukritus, benamis garsiai nusikeikdavo rusų sunkiosios artilerijos keismažodžiais, lenkėsi paimti maišelio, o jį pakėlus, iš jo rankos iškrisdavo likusieji. Ir taip be galo be krašto.  Pirma mano proto reakcija – smerkimas: „smirdantis padugnė, fe kaip keikiasi“. Vėliau, sustabdžiau save ir prisiminiau mano dvasinės mokytojos taikomą metodiką – „kiekvienas žmogus yra mūsų veidrodis“.

„Na jau aš tai ne valkata….“ – pamaniau.

„– O ką, jei į šitą įvykį pažvelgti iš dvasinės pusės, metaforine prasme?“

Benamis – tai tikrasis  „aš“, kurį dažnai pamirštame įsisukę į kasdienę darbų, namų ruošos ir rūpesčių rutiną. Maišai, šiukšlės – mūsų nuostatos, kaukės, stereotipai, visuomenės poveikis, ir dar bagažas iš vaikystės, kuris kaip balastas sėdi pasąmonėje ir įtakoja visus pasirinkimus. O tie keiksmažodžiai? Tai apnuodytas vidus. Jie parodo, kiek pykčio ir neapykantos jaučiame sau ir pasauliui.

Meditacija

Dalyvavau meditacijoje. Tai laikas, kai susitinku su “velniais/tarakonais” (arba šešėline asmanybės puse), esančiais mano galvoje ir kartu laikas, kai galiu prisiliesti prie savo tikrojo AŠ. Kelyje į save ir atrandu tas „benamio šiukšles“, kurios gyvena manyje. Jos, kaip nešvarūs akiniai pro kuriuos žvelgiu į pasaulį. Kokia tai būsena? Iš pirmo žvilgsnio kraupi, paskui raminanti ir teikianti naują perspektyvą. Sėdėjau lotoso pozoje ir, užmerkusi akis, vidiniu žvilgsniu koncentravausi į širdies plotą. Protas laikas nuo laiko išmesdavo gasdinančias mintis, grasinimus, prisiminimus. Leidau šiems dalykams pasirodyti ir ramiai išeiti. Tuomet atejo vaizdai. Pamačiau tarsi kaukes savęs kasdienybėje: darbe esu viską suprantanti ir draugiška kolegė, pavaldinė; šeimoje – tėvų, dukros, vyro lūkesčius atitinkanti moteris, jogos salėje – akrobatė besilankstanti „iki negaliu“ ir vėliau keturiomis šlaužianti namo, visuomejė besirengianti tam tikru stiliumi, kuris atkreiptų dėmesį ir sudarytų įspūdį, ir dar daugybė visokių vaidmenų ir kaukučių bei nuostatėlių. Išsigandau. Nejaugi esu, tik kaukučių rinkinys? O kur tikroji aš? Ir kokia ji? Tuomet dar stirpiau susikoncentravus tamsoje ir tyloje atėjo atsakymas.

Ryšys su savimi

Tikroji „aš“ esu kai atstatau prarastą ryšį su savimi. Ryšys su savimi –  tai vidinis žinojimas. Kai kiekvienas padarytas žingsnis ateina iš sielos gelmės, iš vidaus. Kai keikvienas veiksmas atliekamas taip natūraliai, kad net nekyla abejonių, kad gali būti kitaip:

–          kai perku rūbą, siekiu, kad mano kūnui būtų jame gera ir patogu (o ne madinga ir seksualu).

–          kai valgau maistą ir jaučiu kiekvieną jo sudedamąją dalį, o jis tirpsta mano burnoje, nors tai paprasčiausia avižinė košė su sviestu ir obuoliais;

–          kai švelniai paliečiu mylimojo veidą ir atrodo, kad myliu visa pasaulį jame;

–          kai įdėmiai klausau savo dukros dienos įvykių ir išgyvenimų bei jaučiu stiprų vidinį ryšį su ja, nes ji – tai dalelė manęs, nes jos išgyevimai, tai ir mano išgyvenimai;

–          kai lietingą dieną einu per šlapius lapus ir lyja lietus, o siela dainuoja iš laimės, nes diena graži;

–          kai jaučiu, kad esu visko dalis – aš tas lapas, lietaus lašas, Vilniaus gatvės, mano dukra, mano darbas, grojantis orkestras ir meditacijos tyla.

Aš esu viskas ir viskas telpa manyje. Dalelė visumos ir visa visuma. O tai ir yra ryšys su savo tikrąja esme, kurioje „gyvena“ visas žinojimas, visi neparašyti, bet laukiantys savo eilės straipsniai į ori tinklalapį.

Gražaus savaitgalio ir įdomaus kelio į save!

Sonata

ir

ori. lt su jos 20 lankytojų per dieną 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *