Minčių lietus

 

Sveikos mielosios,

Vakar dalyvavau gana keistame susitikime. Buvome 6 moterys, iš kurių gerai pažinojau tik vieną. Nelabai mėgstu pradžią susitikimų, kur nepažįstu didžiosios dalyvaujančiųjų daugumos. Nejauku….

Keista, tačiau mūsų susitikimas niekaip negalėjo išsibėgėti ir neturėjo aiškaus formato. Kas suerzino, nes kaip išsireiškė viena iš dalyvių „nebuvo ašies“, kuri suktų ir vestų, į ką galima būtų „įsitverti“ ir jaustis saugiai. Šį kartą ir norėčiau pasidalinti mintimis apie „įsikibimą/įsitvėrimą“.

Kartą dukra sugrįžusi iš mokyklos uždavė klausimą: „Mama, kada pradėsim pešioti man antakius? Nes dauguma klasiokių jau tai daro….“ Netekau amo. 11 metų pešioti antakius? Paklausus, kam jai to reikia. Gavau štai tokį atsakymą:

-„Nes visos taip daro ir būsiu graži.“

Tiesa… suaugusios koreaguojamės antakius dėl gražesnės jų formos, nes norime labiau patikti, nes prie tai darančių moterų (jei pačios to nedarome), atrodome gan apisileidusios ir t.t. Šioje vietoje ne antakiai svarbiausia, o tai, kad sociumo įtaka yra labai didelė mūsų gyvenime ir ji skverbiasi vis į jaunesnių žmonių tarpą. Visi norime būti mylimi ir gerbiami, turėti draugų. Tačiau panašu, kad nykstant tikrosioms vertybėms, tokioms kaip besąlyginė meilė, tyra draugystė jų vietą užima surogatai arba dalykai į kuriuos mėgstame „įsitverti“ kad „pasijaustume“ saugūs: grožio standartai, daiktų pirkimas ir jų demonstravimas, tam tikras statusas, žinios, darbas.

Vakar dienos susitikimas „išsijudino“ tik tuomet, kai moterys pasidalino informacija kas ką gyvenime veikia, kokius mokslus baigė ir t.t. Panašu, kad mes pradėjome žaisti psichologinį žaidimą „kas aš esu sociume?“ Įdomu, kad po kiekvieno bandymo priskirti save tam tikrai grupei gaudavau po repliką atgal. Na pvz. pasakiau, kad baigiau aukštąjį mokslą. Po jo sekė klausimas „ar VU?“. Po mano atsakymo, kad ne, sekė pauzė. Panašu, kad kažkokio kriterijaus jau neatitikau. Kai pasakiau, kad vedu individualius jogos užsiėmimus ir ketinu tapti mokytoja, kurios kryptis pašnekovėms nebuvo žinoma, gavau komentarą, kad dabar Lietuvoje „pilna jogų“ ir dar visoje Europoje ir Amerikoje. Po kelių tokių apsikeitimų „informacija apie save“ nutilau ir susimasčiau, – o ką aš čia kam bandau įrodyti? Prie ko bandau pritapti? Kokiai grupei save priskirti? Jei nebaigiau VU, tai kažkas su manimi ne taip? Ar dėl to reikia kaip nors kitaip bendrauti? Kodėl susipažindami vienas kito neklausiame – ką tu mėgsti gyvenime labiausiai? Ką sako tavo širdis ir kur link eini? Ir kodėl bendraudami negalime mėgautis vienas kito kompanija ir džiaugtis vien tuo, kad likimas suvedė su „kitokias“ svajones turinčiu žmogumi?

„Įsikimbame“ į savo pačių susikurtus rėmus ir pagal juos vertiname ir atsirenkame žmones. O gaila, nes nesam mūsų darbas, išsilavinimas, visuomeninė padėtis, pažinčių ratas, šeimyninė padėtis, estetinis grožis, madinga suknelė ir t.t Mes esame, mes, ir kiekvienas savyje nešiojamės didžiulį savo vidinį pasaulį, kuriame negalioja visuomenės nustatytos normos į kurias „įsikibus“ galėtume priskirti save vienai ar kitai grupei, būti „geriečiais“ arba „blogiečiais“, aukštuomene ar prastuomene.

 Iš tikrųjų, kiekvienas esame labai unikali ir didinga asmenybė. Gyvenimas tampa tuščias ir beprasmis, kai bandome atitikti kažkieno standartus, „prisirišti“ prie normų, kažkam įtikti. Pastatome save į rėmus būti kažkuo, kuom nesame, o tai atneša gilų liūdesį ir skatina lenktynes su kitais tokiais pat „sintetiniais“ varžovais.

Savo minčių lietų noriu pabaigti T. Ruzvelto žodžiais:

„Jums skirta diek daug, tik turėkite akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti. Darykite ką galite priemonėmis, kurias turite ir ten, kur esate.“

Su meile,

Sonata

One Reply to “Minčių lietus”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *