Linksmų švenčių ir kupinų tikėjimo Naujųjų metų!

Sveikos saulutės!

Liko tik keletas dienų iki šių, 2013 metų pabaigos. Kokie Jums buvo šie metai?
Maniškiai praskrido kaip viena savaitė. Buvo pilni netikėtų posūkių ir sprendimų.

Prisimindama kiek visko sudėtingo, komplikuoto, lengvo, džiaugsmingo, graudaus ir nepakartojamo įvyko, drąsiai galiu teigti, kad su malonumu pakartočiau šiuos metus ir neišmesčiau iš jų nei vienos dienos! Visa, ką patyriau turėjo didele įtaką ir prasmę, mano kaip žmogaus, kaip asmenybės vystymesi. Visa turėta patirtis užgrūdino.

Šios mintys ir dėkingumas už pragyventus metus atėjo Londono Gatwicko oro uoste gruodžio 24 dienos išvakarėse. Po naktį vykusios audros lėktuvai vėlavo, o traukiniai nevyko iš oro uosto į centrą. Stovėjau prie traukinių vartų tarp kitų kelių šimtų žmonių visiškoje nežinioje ir sekiau akimis skelbimų lentą, kurioje vieną po kito atšaukė traukinius.

Šias šventes įsivaizdavau ir planavau ne taip.Viduje maišėsi jausmai: panika, baimė, pyktis, gailestis sau, nes tuo metu, mano šeima Lietuvoje dalinosi kalėdaičiu…

Akimirką pagailo savęs…viena, dideliam oro uoste per pačias Kūčias… ai ai, kaip skaudu ir vieniša. O dar neaišku kaip nusigauti iki namų? Akimirką pasidaviau masiniai panikai ir blaškiausi nuo vienų vartų prie kitų, klausinėdama ar yra vilties nusigauti iki artimiausio miestelio? Niekas nieko nežinojo, tik žadėjo kažkada atvyksiant autobusams ir visus nuvešią iki Londono centro. Pažvelgus į laukiančiuosius, suvokiau, kad net ir 3 žadėtų autobusų visiems neužteks. Kažkas liks dar laukti ir
laukti nežinioje. Dar stipriau supanikavau… dar bandžiau tikinti save, kad ši situacija yra „geriausia iš blogiausių“ ir, kad galėjo įvykti kažkas ir blogiau. Tačiau ir toks mąstymas nepadėjo.

Šalia stovėjusi pagyvenusio amžiaus prancūzė, laužytu britišku akcentu bandė išsikviesti taksi. Aplink ją stovėjo keletas bendraminčių linksėdami pritariamai galvas. Taksi nevažiavo. Paskutinė viltis buvo užtverti vartai ir laukti žadėto autobuso.

O mano galvoje sukosi žodžiai: „Kūčios“,“stebuklas“,“viltis“, „Dievas“, „užstrigau“,
„nesąžininga taip…“. Paskendau mintyse tarsi meditacijoje, prieš akis prabėgo praėję metai ir akys pralinsmėjo atėjus atsakymui – ŠIĄNAKT STEBUKLŲ NAKTIS ir DIEVAS TIKRAI MANIMI PASIRŪPINS! Kaip pasirūpindavo sunkiausiomis akimirkomis kai atrodė, kad nėra išeities. Nurimau, susitelkiau savyje ir laukiau. Po kurio laiko, vartai atsidarė ir konduktoriai praleido tik 150 žmonių į žadėtą autobusą. Pasirodo, kad autobusas buvo išgalvotas, siekiant sumažinti paniką ir agresiją tarp žmonių. Buvau tarp tų laimingųjų, kuriuos praleido į traukinį, važiuojantį tik dvi stoteles centro link. Vėliau, laukė dar keli ilgi persėdimai, bet tai jau kita istorija.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad Kalėdos ateina ne šiaip. Ne šiaip, apsiperkame dovanomis, apkrauname stalą skaniausiais dvylika patiekalų ir švenčiame su artimiausiais. Kalėdos neša žinią.

Jos primena mums apie stebuklus, vykstančius kiekvienos mūsų gyvenime. Tačiau jie ateina tik tuomet, kai nustojame kovoti, kontroliuoti, kai įsileidžiame vidun ramybę ir atiduodame savo likimą į Dievo rankas. Tuomet sutinkame žmonės, kurie pagelbėja arba atsiduriame tarp 150 laimingųjų, arba tai, ko norėjome gauname be didelių pastangų.

Tikėjimas – tai mūsų vdinis ryšys su savimi, tai žinojimas, kad bet kur ir bet kada esame saugūs ir mumis bus PASIRŪPINTA.

Linksmų švenčių ir kupinų tikėjimo Naujųjų metų!

Su meile ir šviesa,

Sonata

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *