Vidinis meilės sau rezervuaras

Visos turime tendenciją užmiršti save ir perkelti dėmesį į rūpinamąsi kitais: vyru, vaikais, darbo reikalais, namais, pirkiniais, pasaulio gelbėjimu ir t.t. (sąrašą galima tęsti iki begalybės). Lekiame, dirbame, rūpinamės tol, kol ištuštėjame, tampame pačios sau nemielos ir blogiausia, kad ir viskas aplinkui tampa nemiela: erzina kiekvienas vyro pasakytas žodis ar padarytas veiksmas, vaikai lipa ant galvos ir neįmanoma jų nuraminti, darbe (kaip tyčia) iš niekur užplūsta skubių darbų lavina ir dar būtinai kažkas suserga ar reikalinga skubi pagalba. Pakėlus galvą įkvėpti oro tarp visko, kas vyksta gyvenimo ringe, atrodo, kad jei dar bent kas nors, kad ir mažučio nutiks, paskambins ar paprašys, galva sprogs nuo minčių ir vis besipildančio „atliktinų darbų sąrašo“. Ir dar, akyse pasirodo ašaros išgirdus elementariausia pastabą. Pažįstamas jausmas?

Visi šie ženklai byloja, kad ištuštėjo vidinis meilės sau rezervuaras arba vidinė būsena, kuri suteikia gyvenimui spalvų ir džiaugsmo, polėkio, kūrybos, optimizmo bei meilės.

 Įdomu tai, kad šis vidinis meilės alkis sėlina prie mūsų slapčiomis ir užklumpa netikėtai. Moterims būdinga rūpintis ir aukotis. Ir tai yra mūsų prigimtinė pareiga, tačiau… bėda prasideda tuomet, kai perlenkiame lazdą. Kai kiti tampa mūsų prioritetu, o sau laiko vis neužtenka, vis nukeliame kitam kartui, kitai dienai, kitiems metams. Riba, tarp visiško ištuštėjimo vidumi yra mažutė ir nepastebima. Vieną akimirką atrodo, kad puikiai tvarkomės problemas ir atsiradusius reikalus, žongliruojame penkiomis lėkštėmis virtuvėje, kitaip tariant esame ant bangos ir naudojamės esamu vidiniu rezervuaru ir energija šimtu procentu. Kitą akimirką, sunku suvokti kur dingo energingumas, veiklumas ir gera nuotaika? Tai yra ženklas, kad metas sustoti, mūsų sieloje sausra arba liūdnasis din dilin.

 Tokį din dilin išgirdau ne per seniausiai gulėdama kosmetologo kabinete. Senokai svajojau apie veido masažą, atsipalaidavimą, laiką sau, su savimi. Tik vis nebuvo laiko, lėšų. O šį kartą ėjau, nes reikėjo. Mėnesio pradžioje atsidėjau reikalingą sumą ir laukiau iki paskirtos dienos. Kai atsiguliau į masažo gultą, galvoje sukosi mintys: ką veiksiu grįžusi (pilna krūva drabužių lyginimui, šį tą reikėjo pasiūti ir dar pagaminti valgyti ir t.t.) ir dar…. koks pinigų švaistymas tie masažai – už valandą veido maigymo galima apsipirkti vakarienei arba nupirkti dukrai sijoną 🙂 Štai ir din dilin mintys – o kur meilė ir dėmesys sau, čia ir dabar? Su didžiuliu kaltės jausmu gulėjau ir sekiau kaip atlieka masažą, kontroliavau kiekvieną kosmetologo rankų judesį, galvoje sukiojosi komiškos mintys: „kam masažuoti ausis? čia ne veidas“, „čia paspaudė per silpnai ir ne į temą“, „čia galėtų ir neliesti“ ir t.t. Po gerų 10 minučių, kosmetologo suspausti taškai suveikė ir protas atsipalaidavo. Norėjau verkti iš ilgesio dėl vidinės tuštumos jausmo. Atrodė, tarsi kiekvienas rankų judesys pripildo saldaus pojūčio, pasitenkinimo šia akimirką jausmu.

 Vėliau užsikūrė vaizduotė spalvotais, egzotiškais vaizdais ir ūmai nustebau. Pasirodo, turiu svajonių, nerealizuotų planų su pačia savimi: paskaityti įdomią knygą, išvažiuoti į kelionę vienai, nusipirkti kai ką skanaus, ko sau neleidau ir viską suvalgyti, pasipuošti šventiškai ir pasėdėti romantiškai restorane VIENAI su pačia savimi ir dar daug įvairių dalykėlių. Juk nieko ypatinga? Lengva ir paprasta atlikti.

 Įdomu tai, kad prie dalykų, kuriuos galime padaryti sau, dėl savęs, niekada nekabiname etiketės su žodžiu „REIKIA“, o prie visų kitų darbų ir reikalų šis prievolės žodis atsiranda savaime: „reikia“ palaistyti gėles, „reikia“ pamaitinti katiną, „reikia“ nupirkti mašinai degalų ir t.t. Manyčiau, kad reikėtų viską sukeisti vietomis pvz. „reikia“ veido masažo, o gėles palaistysiu kai iš jo grįšiu, „reikia“ pasimėgauti naujai išaušusia diena ir tekančia saule, o po to su meile pagaminsiu šeimai pusryčius. Pasakysite „Taip, viskas labai gražu apie ką rašai, bet  kur atrasti tam laiko?“ Atsakysiu, kad jo tikrai atsiranda, kai sulėtiname tempą ir pripildome save meile ir dėmesiu.

Pildykite save meile ir dėmesiu kasdien, nes mums to „REIKIA“. Ir kaip sako viena populiari reklama – NES JŪS TO VERTA!

Su meile,

Sonata

7 Replies to “Vidinis meilės sau rezervuaras”

    1. Ačiū už komentarą. Straipsnio tikslas – papasakoti apie tokį dalyką, kaip vidinį/dvasinį išsekimą. Moterims tai pažįstamas jausmas, kai atiduoda daug (meilės, dėmesio, rūpesčio, šypsenos, švelnumo ir t.t.), o atgal praktiškai nieko negauna. Tuomet patenkame į uždarą ratą iš kurio sunku išeiti, o išėjus nelabai aišku ką daryti. Kaip prisipildyti?

          1. Būnu gamtoje, žvejoju,stovyklauju,užsiimu kita veikla, mėginu kitur realizuot save, kažkaip po nepasisekusių santykių ,įdėjimo savęs stengiuosi neturėt santykių,nes jie tik tada vargina ir panašiai.

  1. Malonu, kad siuolaikine grazi jauna moteris dar vakarais ir siuva…”Riba tarp visisko istustejimo vidumi ir….” – noretusi suzinoti , kas kitoje ribos puseje. Matyt skubejote ir nepabaiget sakinio…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *