„Noriu, kad būtų taip, kaip noriu aš“

Sveikos brangenybės!

Skubu pasveikinti su praėjusia šv. Velykų švente. Linkiu gyventi linksmai ir spalvotai, su džiaugsmu ir geru apetitu naujovėms ir permainoms.

 O dabar apie rimtus dalykus.

Laikas nuo balandžio pradžios iki dabar buvo ganėtinai keistas. Neįprastai klostėsi įvykiai ir atnešė daugybę netikėtumų – ir teigiamų, ir ne tokių džiaugsmingų kaip norėtųsi. Žvelgdama atgal į nugyventas tris savaites, suvokiu, kad visata turi savo taisykles ir dėsnius, kurie žmogaus logikai sunkiai suprantami ir dar sunkiau įsisavinami. Esame įpratę gyventi pagal savo susikurtas nuostatas, pagal socialines normas, šeimos taisykles, norus, kurie ateina iš proto, o ne iš širdies gelmių ir t.t. Ne kartą esu užsiminusi, kad visi aukščiau išvardinti dalykai yra tik pasenusios mastymo formos, atgyvenos mūsų pasąmonėje, neleidžiančios pažvelgti į pasaulį, gyvenimą kitaip – plačiau, šviesiau, džiaugsmingiau.

 Šiek tiek paaiškinsiu ką turiu omenyje paprastu pavyzdžiu.

Pvz. Aš galvoju, kad mano tėtė ir mama turi gyventi meilėje ir santarvėje VISADA. Nes pasąmonėje esu susikūrusi tokią nuostatą. Jei taip neįvyksta t.y. tėvai pykstasi dėl kažko nesutardami, pasąmoningai stengiuosi vengti situacijų, kurios neatitinka mano susikurtą nuostatą apie šeimą:

a) bandau užglaistyti jų konfliktą

b) pakeičiu aplinką.

Abu sprendimai yra gynybinė asmenybės reakcija arba vengimas. Kodėl taip darau? Nes viduje jaučiuosi nepatogiai. Man nesaugu ir nejauku. Noriu, kad mylimi žmonės pasikeistų, būtų tokiais, kokiais juos įsivaizduoju turinčiais būti. Tiksliau sakant, situacija kokia yra dabar yra man nepriimtina ir , „noriu, kad būtų taip, kaip noriu aš“.

 Štai ši nuostata gana dažnai pakiša koją ir trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą. Jei žmogus neatitinka mano susikurtų normų ir įsivaizdavimų apie tai, kas yra „normalu“, aš jį apkalbu arba „išstumiu“ iš savo akiračio, kad viduje jausčiausi geriau. Nepriimdama jo tokio, koks jis yra, nepriimu savęs kitokios, savo šešėlinės pusės. Neleidžiu sau susimastyti, kad esu „įvairi“ (ir teigiama, ir neigiama), nes man nesaugu ir nejauku pažvelgti sau, o ypač savo neigiamybėms į akis, ir jas keisti. Bijau skausmo, gėdos ir kitų nemalonių jausmų.Todėl nuvertindama ar ignoruodama kitą (žmogų, įvykį) pabėgu nuo savęs, nuo tiesos, neleidžiu sau būti kitokia, laisva nuo nuostatų ir savo susikurtų apribojimų, neleidžiu sau būti savimi. Bijau būti tikra.

Neseniai, besišnekučiuojant, kolegė iškėlė klausimą „kodėl negaliu priimti tam tikrų savo vyro savybių, o sūnaus galiu“? Ji teisi, yra žmonių, kurių savybes labai sunku priimti, o kartais – neįmanoma. Veidrodinio atspindžio metodika teigia, kad kiekvienas žmogus, kurį sutinkame (ypač sukeliantis neigiamus jausmus) yra mūsų atspindys. Jis atspindi tam tikrą mūsų dalelę, kurios nepajėgiame savyje įžvelgti ir pripažinti ją turintys. Juk natūralu, kad kitas gali būti savanaudis, išdavikas ir melagis, bet aš tai jau ne. Tuo metu nesusimastau, kad ir aš meluoju, apgaudinėju, išduodu – tiek kitus, tiek SAVE. Bet kai išduoda mane – skauda. Arba pvz. kitas kontroliuoja kiekvieną mano žingsnį ir erzina mane šia savybe. O aš ką? Aš tik tikrinu kitą, kad viskas susiklostytų gerai. Juk jei neprižiūrėsiu, kiti darbą padarys blogai. Bet pripažinti ir priimti šią mano savybę man yra labai sunku.

 Kai šiuos dalykus sąmoningai susekame savyje, gyvenimas pradeda keistis, įvyksta stebuklas. Stebuklas savęs priėmimo, susitaikymo su tokiu, koks esi.

Baigdama, kviečiu susimąstyti apie tai, kas Jūsų gyvenime vyksta ne taip kaip Jums norėtųsi ir leisti sau pabūti tame procese nieko nekeičiant. Tiesiog būti ir jausti tai, ką jaučiate. Stebėti, kur nuneš jausmai ir pasirinkimas būti „čia ir dabar“, kai nėra taip, kaip norite Jūs.

 Su meile,

Sonata

 p.s. Neseniai išbandžiau šį metodą ir gyvenimas padovanojo daug malonių netikėtumų

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *