Gyvenimas tarsi „Akropolio ledo“ seansas

Po ilgos pertraukos čiuožiau pačiūžomis. Dukra įkalbėjo mus su broliu kartu prasilėkti pačiūžomis ir prisiminti vaikystę. Abu, drebindami kinkas, sutikome pračiuožti ant ledo vieną seansą.  Ką gi…. jausmas savotiškas, keistas, kupinas bejėgiškumo ir pasimetimo palietus pačiūžomis ledą ir dar…azarto ir gerų emocijų.

Užlipus ant ledo pabudo savisaugos instinktas, kuris pasireiškė „natūraliu refleksu“ stvertis už ko nors stabilaus – pvz. sienos. Dar kilo mintis (stebint mažamečius vaikus) pasiskolinti pingviną/atramą, įsikabinti abiem rankom į rankenėles ir bent taip pračiuožti pirmuosius metrus. Deja, ledo pingvinai deficitas, todėl, paleidus sieną, teko „irtis“ savo jėgomis.

Kažkada per televizorių mačiau komišką vaizdelį, kai dresuotojai bandė išmokinti keturkojį gyvūną čiuožti pačiūžomis. Jo kojos skėtėsi į skirtingas puses. Ir aš panašėjau į tą gyvūną. Kūnas sustingo iš baimės nukristi ir nejudėjo nei pirmyn nei atgal, tik kojomis į šonus. Staiga pro šalį atlikdama piruetus pračiuožė 5 metų mergaitė. Smulkutė, mažutė ir labai mikli. Susigėdau ir susimąsčiau. Mane nuo jos skyrė tik didžiulė baimė nukristi ir apsijuokti, ir dar patirtis, kad būtent taip man ir nutiks. Stebėjau jos mažutį kūnelį, grakščiai judantį ledu. Atliekant piruetą, ji nukrito, tada greitai greitai atsistojo, patrynė snieguotą keliuką, kažką suprunkštė ir dingo iš mano akiračio.

– Vadinasi, mes su ja skiriamės ne tik amžiumi, drąsa, bet ir reakcija į nesėkme? – pamaniau. Jai nė motais, kad žmonės, sėdintys kavinėse ir stebintys kaip griuvinėja nelaimėliai ant ledo į ją žiūri ir apkalba. Jai svarbu ledas ir tai, ką ji gali ant jo padaryti. Jai svarbiausia laisvas skrydis pirmyn, meistriškumas.

Ar žinote populiarų patarimą, apsimesk kokiu noriu būti ir būtinai tokiu tapsi? Šį kartą jį ir išbandžiau. Užmerkiau akis ir įsivaizdavau, kad aš ta, penkių metų skrajūnė. Čiūžt viena koja, čiūžt kitą, dar kartelį, ir dar… Na, nebuvo tai piruetai, bet pačią techniką laisvo nuo baimės skrydžio ledu aš įsisavinau.

Kada atsiranda laisvas judėjimas ledu? Kai išsitiesiame, krūtinę išstumiame pirmyn ir, drąsiai bei oriai iškelta galva slystame pirmyn. Kai atrandame šią pozą ir visiškai atsiduodame tam, kas įvyks su mumis ant ledo, tarsi užsimezga kontaktas tarp mūsų ir ledo. Jis tampa nebe priešu, o partneriu, padedančiu judėti tikslo link, į laisvę, greitį ir meistriškumą. Kaip ir gyvenime.

Kol sustingę iš baimės, sulenkę nugaras nuolaidžiaujame, pataikaujame ir apgaudinėjame save, bandome pratūnoti dar vieną dieną savo pačių šešėlyje, darydami ne tai, kas mums skirta ir gyvendami kitų, o ne savo gyvenimus, tol griuvinėjame, laikomės už sienų (t.y. praeities ir to, kas atgyventa) bei butaforinių pingvinų (t.y. savo pačių susikurto tariamo saugumo).

Manau, kad sklęsti lengvai ledu, vadinasi atiduoti save į gyvenimo rankas, gyventi žinant, kad kas beįvyktų, manimi bus pasirūpinta, o jei ir iškils kliūtis, ji bus tokia, kad sugebėsiu ją įveikti, nes gyvenimas siunčia išbandymus, kurie yra mano jėgoms. Todėl laisvai, drąsiai ir oriai sklendžiu gyvenimo ledu.

Panagrinėkime čiuožimo seansą giliau ir pabandykime pritaikyti savo gyvenime.

Pradžioje pasiaiškinsime šiuos terminus: pačiūžos, pingvinas, sienos.

Manau, pačiūžas galėtume prilyginti vidinei išminčiai, glūdinčiai kiekvieno iš mūsų viduje. Tai vidinis žinojimas Kaip? Ką? Kur? Kada? gyventi, būti savimi.

Pingvinai – tai mūsų baimės ir įvairaus pobūdžio įsitikinimai „aš negaliu“, „man nepavyks“, „jau per vėlu“, „nėra pinigų“ ir kt. Kaip bebūtų keista, bet vietoje to, kad padėtų lengviau irtis ledu/gyvenimu, jie mus stabdo, nes privalome dar ir juos stumti priešaky.

Salės sienos – tai mūsų mylimoji komforto zona. Na kaip gi ją paleisi? Juk ji tokia tariamai stabili, nekintanti, miela.

Čiuožimo erdvė – tai tikrasis gyvenimas žinojime.

Ir dar saujelė filosofinių išvedžiojimų ir palyginimų.

Erdvėje, kurioje vyko čiuožimo seansas yra trys veikėjai:

1. tie, kurie stebi viską iš už storo stiklo ir pramogauja;

2. tie, kurie netyčia užklydę mokosi čiuožti (ramstosi sienomis, verčia pingvinus ir krenta ant jų), kaip antai aš per Jonines;

3. meistrai, kurie nors ir įminė dailiojo čiuožimo paslaptį, dar vis mokosi „skraidyti“.

  1. Valgytojai ir apsipirkinėtojai. Atskirti stiklu nuo čiuožiančiųjų, jie negali pajausti ledo struktūros, negirdi salėje grojančios muzikos ir nežino, koks yra nuostabus skridimo ore čiuožiant jausmas. Tie, kurie čiuožia už stiklo jiems atrodo keistuoliai, be reikalo vargstantys ir deginantys kalorijas. Valgytojai yra stebėtojai. Taip ir gyvenime. Yra žmonių, kurių gyvenimas susideda tik iš valgymo, ėjimo i darbą, apsipirkinėjimo ir kvaišalų vartojimo, kad atsipalaiduoti. Jie gyvena taip, kaip gyveno jų tėvai, seneliai, šiek tiek pakopijuoja iš vieno kaimyno, iš kito, na dar iš draugų šio to. Ką reiškia būti savimi ir laisvas kūrybinis procesas, jiems yra nežinoma. Jie stebi iš tolo baikščiai, tačiau jų gyvenimas taip ir prabėga – stebėjime.
  1. Besimokantys čiuožti sienų ramstytojai. Šie žmonės čiuožia salės pakraščiuose, ramsto sienas, varto pingvinus, bet vis gi, jie yra ant ledo, jie kapstosi pirmyn. Tai žmonės, kurie jaučia savo vidumi, kad gyvenimas yra kažkas daugiau nei gyvenimas „kaip priklauso“, „taip, kaip daro visi“. Jie jaučia, kad galėtų čiuožti ir dėl jiems neaiškios priežasties nori tai daryti, bet nežino kaip tai padaryti neramstant sienų ir pingvinų. Jie pamiršo kad žinojimas, išmintis yra jų viduje. Tačiau, kad ir krisdami ir ramstydamiesi, jie iriasi pirmyn ir turi nuojautą, koks gi yra tikrasis gyvenimo skonis.
  1. Meistrai. Tai tie, kurie čiuožia ledo viduryje. Jie turi trenerį – gyvenimo guru, mokytoją, kuris nukritus ar pasiklydus parodo tikrąjį kelią. Tai tie, kurie vis dar mokosi ir mokysis (greičiausiai visą likusį savo gyvenimą), tačiau išmano čiuožimo taisykles. Jie žino kaip ir ką daryti. Jie skrenda ledu tarsi gyvenimu, pasitikėdami savimi ir aukštesniąją jėga bei suvokdami, kad jais bus pasirūpinta. Taip, jie slysta ir trenkiasi į ledą, atlikdami piruetus. P I R U E T U S! Ir jiems taip pat, kaip ir kitiems (valgytojams, sienų ramstytojams) skauda, tačiau jie žino, kad laisvas nuo žemiškų priklausomybių skrydis vertas mėlynių ir nubrozdinimu, nes tai laisvas skrydis gyvenimu!

Su meile,

Sonata

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *