Savęs negerbimo genezė

„Galime išskirti tris pagrindinius savęs negerbimo šaltinius: visų pirma nusivylimą nepasiekus išsvajoto idealo; po to – neigiamus pranešimus iš tėvų bei asmenų, laikomų reikšmingais, ir galų gale – atakos asmenybės „šešėlio“, kurį didele dalimi sudaro išstumtas, vadinasi, neišnaudotas žmogiškasis ir dvasinis potencialas.

Pirmasis priešiškumo sau šaltinis veržiasi iš absoliučios laimės bei tobulybės paieškų, tarsi visi turėtume būti dievais ar deivėmis, o mažų mažiausiai – princais ir princesėmis. Šis begalinis troškimas mumyse veikia nepaisydamas žmogiškajai būtybei būdingų ribų ir bejėgiškumo. Turime po truputį mokytis priimti savo ribotumą ir toleruoti savo kaltę dėl netobulumo. Konkretus savo kaip kūrinio būsenos priėmimas visada buvo laikomas dideliu žingsniu į psichologinę ir dvasinę sveikatą.“

„Antrasis savęs kaltinimo ir niekinimo šaltinis yra neigiami atsiliepimai, išgirsti iš asmenų, kuriuos laikome svarbiais savo gyvenime. Šie pranešimai būna nežodiniai arba žodiniai. Visų pirma panagrinėkime nežodinius neigiamus pranešimus. Kūdikis kūnu jaučia visą laviną neverbalinių pranešimų – pavyzdžiui, tėvų judesius, išduodančius nekantrą ir agresyvumą. Ar tai būtų nuovargis, depresija, nesąmoningas vaiko atsisakymas, ar aplaidus jo higieninių reikmių tenkinimas, ar kišimasis į jo intymumą, prievartos aktai, seksualinis išnaudojimas – vaikas viską registruoja savo nervų sistemoje bei atmintyje.

Vėliau pagarba ir netgi neapykanta sau auga proporcingai gaunamų nuvertinančių  pranešimų – nepagarbių pasisakymų, blogą linkinčių vertinimų, palyginimų, pajuokavimų, pravardžių skaičiui. Nepalankių pranešimų kaupimasis žmoguje kuria nevisavertiškumo kompleksą, kadangi jis nuolat save lygina su neįmanomu pasiekti idealu, neaiškiu ir blogai apibrėžtu.“

„Trečias galimas kaltės jausmo bei nepasitenkinimo savimi šaltinis yra asmenybės „šešėlis“. Jis susideda iš visų asmens aspektų, kurių jis nemokėjo išauginti, kadangi laikė socialiai nepriimtinais. Apimti panikos dėl savo dalių, kurias laikome nepriimtinomis, nustumiame jas į pasąmonę. Tą darome per dažnai, ypač su agresyvumu, kurį galima priimti. Jis išlįs į paviršių nuoskaudos akimirką ir pareikalaus suteikti jam priderančią vietą. Jeigu tą akimirką jis nebus priimtas ir su juo nebus sutikta, yra pavojus, kad jis atsigręš prieš jo nepripažįstantį žmogų. Užuot tapęs to asmens sąjungininku, jis pereis į jo priešų gretas ir užpuls jį liguistos saviplakos pavidalu.“ (127-129 p.)

J. Monbourquette. Menas atleisti. 2001

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *