Gyvenimas po skyrybų

Sielvarto įveikimas

“Pasak daugelio autorių, skyrybos prilygsta mirčiai; jie sulygina santuokos baigtį su gyvenimo baigtimi. Iš tiesų  abiem atvejais pasireiškia panašūs jausmai – apleistumas, sutrikimas, netektis ir t.t.  Mirus jūsų sutuoktiniui, jus užplūsta gėlės ir užuojautos laiškai, bažnytinės apeigos, guodžiantys kunigo žodžiai, kaimynų ir draugų telefono skambučiai bei apsilankymai. Visi šie dėmesio ir palaikymo gestai labai palengvintų jūsų sielvartą.

O po atsiskyrimo ir skyrybų sutuoktinius įprasta palikti spręsti savo pačių problemas vienus. Mūsų visuomenėje į skyrybas tebežiūrima kaip į asmeninę gėdą. Retai sulaukiama palaikymo iš vaikų, tėvų, sutuoktinio artimųjų, giminių, kaimynų ir bendradarbių. Jie palieka jus su jūsų sielvartu, neparodydami jokio dėmesio ir susirūpinimo.

Svarbiausia jums yra pripažinti, kad sielvartas, kurį giliai viduje išgyvenate, yra normalus dalykas; tai tokia pat svarbi ir įprasta jūsų gyvenimo dalis kaip valgymas ar miegojimas. Tačiau neišreikštas sielvartas greitai sukelia atsainumą, tuštumą, savęs gailestį, sarkazmą ir vis labiau užvaldančią trauką bet kokia kaina nuo viso to pabėgti.“ (psl. 31)

„Savo knygoje Apie mirtį ir mirimą Elisabeth Kubler-Ross užsimena apie penkis sielvarto etapus, kuriuos žmogus išgyvena mirties akivaizdoje: neigimą, pyktį, derėjimąsi, susitaikymą ir priėmimą. Šie sandūroje su fizine mirtimi pasireiškiantys sielvarto etapai lygiai taip pat pasireiškia ir susiduriant su santuokos baigtimi.“ (psl. 32)

Neigimas

„Pirmasis etapas yra neigimas: „Ne, su manimi negalėjo taip atsitikti.“ Jūs netikite, kad ši nemalonė ištiko jus. Jausdami didžiulę gėdą, jūs apie tai vos keliais žodžiais arba visiškai nieko neprasitariate savo šeimos nariams ar draugams.“ (psl. 33)

„Iš dalie neigimas kyla tuomet, kai nepajėgiate suprasti, kaip pakankamai gera santuoka gali baigtis skyrybomis.“(psl. 33)

Pyktis

„Antrasis sielvarto etapas yra pyktis: „Kodėl taip atsitiko būtent man?“ – karčiai klausiate savęs. Tokiais atvejais būtų visiškai normalu, jei jūsų pyktį lydėtų ašaros ir įniršis.“ (psl. 33) „Tegul jūsų pyktis išsilieja ašaromis. Vanduo leidžia viskam augti žemėje. Jūsų ašaros tikrai padės jums augti.“(psl. 34)

Derėjimasis

„Derėjimasis – tai trečiasis sielvarto etapas. Paviršiun iškyla visos slapta puoselėjamos viltys „jeigu tik“. „Jeigu jis liautųsi gėręs“. „Jeigu tik nebūtų finansinių sunkumų“.“ (psl. 33-34) „Be jų dar užplūsta „o kas jeigu?“ – klausimai apie praeitį. „O kas, jeigu aš nebūčiau buvęs toks naivus ir mūsų lytinis gyvenimas būtų sėkmingesnis?“ „O kas, jeigu nebūtume gyvenę su tėvais?“ „Perkratydami šiuos „jeigu tik“ ir „o kas, jeigu?“ pastebėsite, kad iš esmės jūs kabinatės į netikras viltis. Laukiate permainos, kuri tikriausiai neįvyks.“ „Malda irgi gali tapti derėjimosi dalimi: „Jeigu tik Dievas sugrąžintų mano sutuoktinį, aš…(bet ką) padaryčiau“. Tokia malda galėtų būti prasminga, tačiau dažnai ji tariama iš grynos nevilties.“(psl. 35)

Susitaikymas

„Ketvirtasis etapas yra susitaikymo etapas: „Taip, visa tai atsitiko man“. Išnyksta iliuzijos (noras būti kur nors kitur). Susitaikyti su esama padėtimi nėra lengva; netgi kai pavyksta tai padaryti, nesunku atsitraukti ir grįžti į kurį nors ankstesnį etapą. Jeigu nuoširdžiai neišgyvenote ankstesnių etapų, susitaikymas nejučia gali virsti depresija, kuomet kartėlį ir bejėgiškumo jausmus nukreipiate į save.“ (psl. 36) „Susitaikymo laikotarpis turi tapti pusiausvyros laiku. Pamažu tapdami savo gyvenimo šeimininkais, jūs privalote neleisti, kad gyvenimo aplinkybės jus išmuštų iš vėžių. Šiame etape jūsų tikslas yra laikytis taip stabiliai, kaip ant vandens laikosi laivas. Jūs ką tik atlaikėte milžinišką audrą. Todėl svarbiausias jūsų uždavinys dabar – išsilaikyti ant vandens.“ (psl. 37)

Priėmimas

„Penktasis etapas, priėmimas, parodo, kaip rasti gyvenime naują inkarą. Priėmimo etapas pasiekiamas tuomet, kai nebegyvenate praeitimi arba nebesvajojate apie ateitį. Užuot tai darę, jūs gyvenate ir mėgaujatės dabartimi. Nebedangstote savo jausmų, noriai juos išreiškiate. Jūs pasiekiate priėmimo etapą, kai paliekate kitų primestą rutiną ir keliaujate, leidžiatės savuoju keliu. Jums patinka jūsų gyvenimas, jūs mokotės priimti jį tokį, koks jis yra. Baimes pakeičia jaudulys, apimantis, kuriant naują pradžią.“ (psl. 37-38)

Būtina prisiminti, kad šie sielvarto etapai ne visada seka vienas paskui kitą chronologine tvarka. Jūs galite patirti neigimą ir derėjimąsi, nuo susitaikymo pereiti prie pykčio, vienu kuriuo klausimu būti priėmimo etape, kitu – neigimo arba pykčio etapuose.“ (psl. 38)

M. Laz. Gyvenimas po skyrybų. 2004

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *