Neištikimybė nėra banali

Neištikimybė – ne toks dažnas reiškinys, kaip manoma

 „Kiek žmonių išdrįsta nepaklusti įvairiems seksualinės laisvės suvaržymams? Sprendžiant iš tyrimų ir kai kurių klinikinių specialistų nuomonės, neištikimi yra beveik visi. Kitų šaltinių teigimu, yra priešingai.“ (psl. 21)

Polinkio į neištikimybę prognozavimas

 Taigi kas trokšta nevedybinių santykių, peržengia ribą ir išdrįsta imtis veiksmų? Į šį klausimą iškart atsakau keliais teiginiais, kuriuos plačiau nagrinėsiu kituose skyriuose. Pagal mano siūlomus dešimt kriterijų net galima įvertinti žmogaus polinkį į neištikimybę. Kuo daugiau kriterijų žmogus atitinka, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus neištikimas.

Nepasitenkinimas santuoka

Kuo labiau stiprėja subjektyvus žmogaus nepasitenkinimas, tuo labiau tikėtina, kad jis bus neištikimas.

Blogi sutuoktinių santykiai

Kuo blogesni sutuoktinių santykiai, tuo didesnė neištikimybės tikimybė.

Nepasitenkinimas lytiniu gyvenimu

Tai ypač aktualu vyrams: kuo didesnis nepasitenkinimas lytiniu gyvenimu (dažniausiai pernelyg reti lytiniai santykiai, kartais vieno iš partnerių lytiniai sutrikimai), tuo didesnė neištikimybės tikimybė.

Atskirai gyvenantys sutuoktiniai

Kuo mažiau sutuoktiniai artimi fiziškai ir atviri vienas kitam, – nesvarbu, dėl kokių priežasčių, – tuo didesnė neištikimybės tikimybė.

 Menkas sutuoktinis įsipareigojimas

Kuo menkesnis santuokinis įsipareigojimas, tuo didesnė neištikimybės tikimybė.

Nepasižadėjimas būti ištikimam

Kuo mažiau buvo atvirai kalbėtasi apie neištikimybę ir pasižadėta būti ištikimam, tuo didesnė neištikimybės tikimybė.

Laisvo elgesio toleravimas

Kuo palankiau sutuoktinis vertina nevedybinius lytinius santykius, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus neištikimas.

Socialinė aplinka

Kuo labiau visuomenė toleruoja nesantuokinius ryšius, tuo didesnė jų tikimybė.

Asmenybės sutrikimai

Aš darau prielaidą, kad žymiai dažniau neištikimi būna žmonės, turintys asmenybės sutrikimų.

Taip pat manau, kad tokie žmonės labiau skatina savo sutuoktinį būti neištikimą.

Priklausomybė nuo seksualumo

Nežabotu hiperseksualumu pasižymintis žmogus neabejotinai yra neištikimas, kad ir koks būtų jo santuokinis įsipareigojimas. (psl. 24-25)

Keliolikos garsių mokslininkų nustatytos neištikimybės priežastys

 „Glassas ir Wrightas išnagrinėjo 1953–1988 m. išleistus veikalus, kurių autoriai – garsūs neištikimybę tyrinėjantys klinikiniai specialistai, tokie kaip Albertas Ellisas, Kinsey‘s ar Lawsonas. Jie išrinko pagrindines priežastis, pastūmėjančias žmones į neištikimybę. Iš viso jų apie trisdešimt, jos suskirstytos į šešias grupes:

Seksualumas

Naujovių ir įvairovės paieškos. Smalsumas. Lytinė frustracija ir lytinių santykių nebuvimas. Lytinio malonumo siekis. Lytinis susijaudinimas. Nekokybiškas sutuoktinių lytinis gyvenimas.

Intymumas

Emocinės pilnatvės, supratimo, bendrumo, dialogo, malonumo ir mėnesingumo paieškos.

Palanki socialinė aplinka

Liberalios seksualinės vertybės. Palankios progos. Fiziniai išsiskyrimai. Artumas. Sutuoktinio pritarimas. Sutuoktinių vaidmenų lygybė.

Šeimos aplinka

Nepasitenkinimas santuokiniu gyvenimu. Nuobodūs poros santykiai. Fiziškai nepatrauklus sutuoktinis. Noras atkeršyti. Maištavimas. Priešiškumas.

Išpūstas ego

Didesnio pasitikėjimo savimi ir aukštesnės savivertės poreikį. Noras būti gerbiamam. Nuo aplinkinių priklausantis savosios vertės suvokimas. Noras pačiam sau įrodyti, kas gebi suvilioti. Troškimas jaustis jaunam. Noras pabėgti nuo tikrovės ir užsisklęsti fantazijose.“ (psl. 69-70)

Skaudi tiesa

 „Kadangi žinia apie neištikimybę sukelia poros santykių krizę ir grėsmę santuokai, ar protinga sutuoktiniui atskleisti, kad jis buvo apgaudinėjamas?

Kai kurie mokslininkai, antai, labai garsus amerikiečių psichologas Arnoldas Lazarusas, mano, kad neištikimybę nuo sutuoktinio reikėtų slėpti kiek įmanoma ilgiau. Lazaruso nuomone, labiau atskleisti galima draugams, o ne mylimiesiems. Sutuoktiniai, jo manymu, nepakelia pernelyg bauginamos informacijos, tokios kaip žinia apie neištikimybę. Tai pernelyg sutrikdo sutuoktinio emocinę būseną ir bendrą šeimos atmosferą.“ „Kiti mokslininkai, pavyzdžiui psichiatras Pittmanas, mano priešingai. Anot, Pittmano, pastangos nuslėpti neištikimybę yra pražūtingos poroms ir šeimoms. Poros nariai privalo viską pasipasakoti, ypač blogas naujienas, labiausiai trikdančias, sukeliančias kaltės jausmą ir galinčias įžiebti ginčą.“ „Atvirumo stoka – intymumo priešas, nes neišvengiamai sukuria atstumą.“ (psl. 50-51)

„Prieš prisipažįstant apie neištikimybę, reikėtų apsvarstyti ir apie kitus dalykus. Amerikiečių psichologė Janisė Spring, labai populiarios knygos apie neištikimybę autorė (beje, man teko dalyvauti jos įdomiuose vienos savaitės kursuose), ir Lustermanas pataria pirma pagalvoti, dėl kokių asmeninių motyvų norite prisipažinti. Ar savo neištikimybę noriu atskleisti vien tam, kad nesijausčiau kaltas? Ar veikiau tam, kad pagerėtų mūsų poros santykiai? Ar tai bus naudinga mano sutuoktiniui? O gal aš tik noriu jį įskaudinti? Arba jam atkeršyti? Arba jį pastūmėti prašyti skyrybų?

Tačiau, Lustermano nuomone, kai sutuoktinis aiškiai pateikia klausimą, reikia pasakyti tiesą. Tada imamasi spręsti problemą. Dėl melo sutuoktinių santykiai tokiu atveju beveik visada pablogėja. Iš tiesų, kai tik įmanoma, ypač jeigu norite pagerinti šeimos santykius, geriausia drąsiai prisipažinti – ir tai padaryti reikėtų kuo anksčiau. Tarp kitko, neblogas būdas neįklimpti į neištikimybės liūną – ne pulti tenkinti savo geismo, o prisipažinti apie tai savo sutuoktiniui. Tai sustiprina poros savitarpio pasitikėjimą, sutvirtina santykius ir atšaldo bundantį norą svetimauti. Kartais naudinga sutuoktiniui papasakoti net apie patį nekalčiausią lytinį potraukį. “(psl. 51-52)

Poros tarpusavio santykiai

„Kokie poros santykiai susiklosto, paaiškėjus sutuoktinio neištikimybei? Apgaudinėjamam žmogui kyla didelė pagunda save laikyti vien neištikimo sutuoktinio auka. Tačiau, kadangi neištikimybė glaudžiai susijusi su nepasitenkinimu santuoka, tenka pripažinti, kad partnerių santykiai nėra geri. Abu sutuoktiniai atsakingi už prastą santykių dinamiką.

Dar viena apgaudinėjamo žmogaus tykanti pagunda – apkaltinti svetimautoją įvairiomis patologijomis, save paliekant nuošalyje. Pavyzdžiui, apgauta žmona gali skųstis, kad ištekėjo už narciziško vyro, – tarytum būtų ištraukusi nesėkmingą loterijos numerį. Tačiau sutuoktinis pasirenkamas neatsitiktinai. Patys to nesuvokdami, mes renkamės tokį sutuoktinį, kuris maždaug atitinka mūsų prisitaikymo lygį. Kitaip tariant, vieno sutuoktinio asmenybės sutrikimas paprastai būna tokio pat mąsto kaip ir kito sutuoktinio.

Bet dažniausiai abiejų sutuoktinių asmenybės sutrikimai skiriasi – jie papildo vienas kitą. Tarkim, narciziškas vyras, manantis esąs pranašesnis už kitus ir trokštantis, kad visi juo be galo žavėtųsi, į žmonas išsirinks priklausomą moterį, kuri savo asmeninę vertę jaus tik dėl narciziško vyro „charizmos“. Tokia pora – narciziškas vyras ir priklausoma moteris – susidurs su neištikimybe dėl neišvengiamo nepasitenkinimo, kurį sukels jų patologiniai santykiai. Žmonai nepaprastai magės prisiimti aukos vaidmenį ir net pasinerti į depresiją. Vartodama antidepresantus, ji įrodinės, koks niekšas jos narciziškas vyras. Jeigu tokia pora nepatobulės, jų santykiai tikrai žlugs.

Visgi galima prognozuoti visai kitokią pabaigą, jeigu abu sutuoktiniai sugebės pripažinti savo pagrindines klaidas. Narciziškas vyras turėtų suprasti, kad jis niekina visus, taip pat ir žmoną, o priklausomai moteriai reikėtų suvokti, kad ji nesugeba gyventi atsižvelgdama į savo pačios poreikius. Iš tiesų abu asmenybės sutrikimų turintys partneriai konfliktuodami gali augti, jeigu tik trokšta peržengti savo pačių ribas, užuot kaltinę vienas kitą. Neištikimybės sukelta krizė – puiki proga to pasiekti.“(psl. 90-91)

Y. Dalpe. Neištikimybė nėra banali. 2009 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *