“Aš tave myliu” prasideda žodžiu “aš”

“Moterys teka už vyrų, nes jiems sekasi, jie yra apsukrūs arba stiprūs, kloja joms po kojomis mamutus, puikiai sudarinėja balansus ar lovoje yra tikri virtuozai. Moterys teka už vyrų, nes jie yra lygiai tokie ar visai kitokie nei jų tėvai. Moterys teka už vyrų, nes jie yra jų vaikų tėvai arba dėl jų alpo visos  jų draugės. Moterys teka už vyrų, nes buvo savo tėvų jiems pažadėtos arba už tai gavo pinigų ar naują pasą.

Vyrai veda moteris, nes visiems jų draugams jos atrodo verčiančios iš koto, nes jos pribloškiamai atrodo, turi gundantį užpakaliuką ar šviesius plaukus. Vyrai veda moteris, nes jas galima užkariauti. Vyrai veda moteris, nes nori šeimos arba jiems reikia ko nors, kas jais žavėtųsi. Vyrai veda moteris, nes nori sekso arba bijo vienatvės.

Mes visuomet tuokiamės dėl kokių nors priežasčių. Tačiau dažniausiai būtent šios priežastys virsta žiauria mūsų lemtimi. Vyrų, kuriems sekasi, niekuomet nebūna namie. Nuostabaus grožio moterys susiraukšlėja ir jų oda tampa kaip apelsino žievelė. Priežastys, dėl kurių tuokėmės, pasirodo esančios apgaulingos, jos keičiasi arba tiesiog visai išnyksta. Mūsų viltys virsta troškimais: regis nieko nepakanka. Grožis atrodo išsivadėjęs, sėkmė nesuteikia pasitenkinimo. Mums reikia daugiau sėkmės, daugiau grožio, daugiau dėmesio, daugiau paramos, daugiau sekso. Kažkuriuo momentu pajuntame, kad nuo tokio tempo jau visiškai išsekome arba kad mūsų bendravimas veda į lėtą mirtį. Tačiau dažnai mūsų bandymai gauti vis daugiau baigiasi nauju partneriu, kuris mums žada pasisotinimą arba pasitenkinimą.

Šiaip ar taip, visos tuoktis  mus pastūmėjusios priežastys yra nepastovios ir netinkamos, norint ilgą laiką išlaikyti santuoką. Iš tiesų jos tėra tik mūsų nepatenkintų vidinių poreikių ženklai. Todėl vienas svarbiausių žingsnių norint susigrąžinti partnerystės tikrumą ir gyvybingumą yra pripažinimas priežasčių, dėl kurių jūs iš viso tuokėtės. „Aišku – nes aš jį mylėjau!“ – pasakytų daugelis jūsų. Tebūnie jums žinoma, kad joks sakinys pasaulyje neturi tiek daug įvairiausių prasmių, kaip tie trys žodžiai: „Aš tave myliu“. Tikriausiai joks kitas sakinys nėra taip nutolęs nuo visumos ir tiesos asmens, kuriam jis skirtas. Tačiau ir joks kitas sakinys nereiškia daugiau subjektyvių sakančiojo poreikių. 

“Aš myliu tave“ prasideda žodžiu „aš“

Vieną kartą išdrįskite sau pripažinti, ką jūsų lūpose reiškia: „Aš myliu tave“. Kad ir ką sakytum, šis sakinys prasideda „aš“. Tasai veikia tarsi filtras: visos ligtolinės mūsų meilės patirtys, vaikiški elgesio modeliai, mūsų neišreikšti lūkesčiai ir neišsipildžiusios viltys glūdi šiame labai asmeniškame „Aš myliu tave“. Jūs jau pastebite, kad tam tikromis aplinkybėmis tai gali turėti mažai ką bendrą su tikruoju asmeniu, kuris yra jūsų partneris.

Jūsų „Aš myliu tave“ gali reikšti ką nori: aš myliu tave, nes tu visiems atrodai labai patrauklus. Aš myliu tave, nes tau sekasi ir tu esi turtingas. Aš myliu tave, nes tu kovojai dėl manęs. Aš myliu tave, nes tu toks kūrybingas. Aš myliu tave, nes tu turi viską ko neturiu aš. Aš myliu tave, nes tu toks panašus į mane.

Pasąmonės lygmeniu jūsiškis „Aš tave myliu“ turi dar ir visiškai kitų reikšmių: aš myliu tave, nes tu visiškai kitoks nei tas, kuris mane įskaudino. Aš myliu tave, nes laikaisi atokiai nuo manęs, visai kaip mano tėvas. Aš myliu tave, nes tu atrodai tokia pat bejėgė kaip ir mano motina. Aš myliu tave, nes jaučiuosi tokia niekam tikus, o tu atrodai pasiturintis. Aš myliu tave, nes bijau vienatvės.

Kai iš tikrųjų priartėsite prie priežasčių, dėl kurių susituokėte, jei eisite atvirai ir sąžiningai, prieisite prie to, ko trūksta jums patiems. Tada svarbiausi bus jūsų lūkesčiai, tai ko jums stinga, ir skylės, kurias užkimšti turėjo tas kitas. Tada svarbiausi bus kito privalumai, palyginti su tuo, ko trūksta jums. Todėl jūsų santykių problemos kyla iš to, ko jums trūksta. Iš tiesų jos kyla iš blogai veikiančios, dažnai iš sąmonės išstumtos programos, kurią gavote labai seniai, šiaip ar taip, dar iki susitikimo su tuo žmogumi.

Ledkalnio modelis

 Kaip jau sakiau, mes visi savyje nešiojamės be galo daug dvasinių sukrėtimų – daugumos sąmoningai nefiksuojame, tačiau jie visi veikia mūsų elgesį. Kadangi tai įsivaizduoti mums sunku, kad būtų aiškiau, pateiksiu trumpą pavyzdį: pabandykite sudurti abiejų rankų nykščius ir smilius. Taip atsiradusį nedidelį trikampį aš vadinu ledkalnio viršūne. Ji simbolizuoja tą jūsų dalį, kurią išoriškai atpažįstate patys ir kuri yra matoma aplinkiniams – ta dalis, kurią jūs suvokiate sąmoningai. Tai yra dalis, kuri įsimyli. Ta dalis, kuri tiki radusi svajonių vyrą ar svajonių moterį. Kuri vieną dieną taria kitam žmogui: „Aš myliu tave“. Tai yra dalis atsakinga už žodį „taip“ prie altoriaus.

Dabar pakelkite trikampiu sudėtus pirštus į savo kaktos aukštį ir įsivaizduokite, kad į šonus atsikišę dilbiai yra abiejų smilių tęsinys. Dabar prieš akis regite visą ledkalnį. Maža viršūnėlė tarp pirštų, įsimylėjusi arba suradusi geseniąją savo puselę dalis, simbolizuoja tik tą jūsų dalį, kuri matoma iškilusi virš vandens paviršiaus. Dalį, apie kurią sakote – tai aš esu.

Iš tiesų tai tėra mažiausioji jūsų dalis. Jūsų tikrąjį aš, kompleksinę jūsų asmenybės struktūrą, parodo didžioji dalis nuo riešo iki alkūnės. Čia, apačioje, slypi visa tai, kas išnyko iš jūsų sąmonės arba niekuomet jos taip ir nepasiekė. Viskas, ko neturėjo būti jūsų šeimoje. Visa, ką jūs kadaise buvote išmokyti neigti ir atmesti. Visa tai, kas kada nors taip skaudino, kad norėjote išstumti arba tiesiog pamiršti. Visa tai, ko niekada nesupratote, nepriėmėte ir nepagydėte. Visa tai, kuo niekuomet nepasitikėjote: visi seni modeliai, ankstyvieji vaikystės prisiminimai, skausmai, žaizdos ir baimės kartu su nepanaudotu jūsų potencialu, jūsų besiskleidžiančiomis gyvenimo galiomis ir meile, kuria nepasidalijote. Visa tai, kas gera, viskas, kas seniau natūraliai priklausė jums, bet netilpo arba nerado atbalsio, čia, apačioje, virsta tariamu blogiu. Kadaise neišgyventos galios ir geismas, neleistini norai ir poreikiai virsta agresija, gėda, goduliu ir neapykanta, kuriuos tuoj pat pasmerkiame, nes nebeatsimename tų gerųjų paskatų, iš kurių jie kilo.

Užslopintos mūsų prigimties galios yra kaip lūšis narve. Lūšis šiaip jau yra dailus, stiprus, lankstus žvėris, kuriam būtina laisvai judėti gamtoje. Ten jis vadovaujasi instinktais ir puikai prisitaiko prie aplinkos. Atėmus iš žvėries laisvę ir natūralią jo aplinką ir uždarius jį į narvą, jis virsta nenuspėjamu, pulti pasiruošusiu pavojingu padaru. Taip ir mūsų apatinėje ledkalnio dalyje uždaryta viskas, kas šiandien mums atrodo pavojinga kam nėra vietos mūsų vertybių, auklėjimo sistemoje ir visuomenėje. Visa tai, dėl ko kadaise buvome „blogi“ vaikai ir kas mums šiandien atrodo netinkama ar smerktina.

Ledkalnio modelis, be abejonės, tinka ir jūsų partneriui. Tada, kai vandens, arba, tiksliau sakant, sąmonės, paviršiuje per vandenyną plaukia du maži ledkalniai, pilni pagarbos ir ilgesio vienas kitam, šnabždėdami „aš tave myliu“, po vandeniu vyksta visai kiti dalykai. Ten visai įmanoma, kad „aš tave myliu“ virs „aš tave myliu, nes tu darai tai, ko aš noriu“, arba „aš tave myliu, nes tu lygiai toks pat kaip mano tėvas“. Tuo metu, kai mažieji trikampiai planuoja pirmąjį vaiką, likusios jų dalys po vandeniu kovoja, pilnos senų žaizdų ir knibždančių kenkėjų.

Tariamieji kenkėjai iš tiesų tėra apleisti, bejėgiai, dėmesio alkstantys padarai, turintys savo logiką. Kadangi visi jie, išskyrus keletą išimčių, kilę iš mūsų vaikystės, jie ir elgiasi kaip vaikai. Kai ten, viršuje, jūs trokštate stipriai ir tyrai mylėti savo partnerį, apačioje įskaudintas vaikas susiriečia kamputyje ir bijo būti paliktas. Kai trokštame duoti ir mylėti, apačioje pabunda būtent šių norų žlugdytojas, aktyviai besirenkantis negatyvumą, atsiskyrimą, egoizmą, baimę ir nepasitikėjimą.“ (psl. 57-61)

E.-M. Zurhorst. Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis. 2009

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *