Niekas negali mums sutrukdyti savo gyvenime rasti vietos svarbiems dalykams ir sukurti savo vertybių matą

Fashion shot on the beach. Summer 2006

“Kas nesupranta, kad visus dalykus gyvenime reikia suskirstyti pagal svarbumą sau nuo svarbiausio iki nereikšmingiausio, tas pasitraukia iš konkurso, kuris gyvenime vyksta tik vieną kartą.

Jis pats iš savęs atima šansą įgyvendinti tai, kas jam teikia malonumą. Lekia nuo vieno reikalo prie kito. Nereikšmingiems dalykams jis skiria daugiau laiko ir jėgų, nei derėtų, užuot teisingai paskirstęs savo jėgas:

  • Daugiau laiko ir jėgų skirti tam, kas man svarbu.
  • Mažiau tam, kas ne taip svarbu. Net jei kiti tai laiko daug svarbesniais dalykais.
  • Atsisakyti to, kas visai nereikalinga.

Kad suprastume, kas mums labai svarbu, kas mažiau ir kas visai nesvarbu, turime vienareikšmiškai nustatyti vietą viskam, kas mūsų gyvenime vaidina vaidmenį. Nepaisydami ką sako kiti, turime rasti savo vertinimo kriterijus.

Tie, kurių vertybių matams nepaklūstame, neišvengiamai nustums mus į užribį. Taip atsitinka kiekvienam, kas savo interesus laiko svarbesnius už kitų.

Perspektyva, kad bus laikomi egoistais ir autsaideriais, daugumos žmonių neskatina kurti savo pačių ir asmeniniais poreikiais paremtus vertinimo kriterijus. Jie apsiriboja įgyvendinti tik tai, kam neprieštarauja kiti. Jų sprendimai virsta kompromisais, jie atsižvelgia į kitus labiau nei į save. Todėl jie vengia kiekvieno tikro iššūkio, kurį įveikę galėtų patirti didžiausią pasitenkinimą.

  • Jei kas nors bus pakankamai įtikintas, kad tik meilė yra svarbiausia laimingos santuokos sąlyga, jis atkakliai sieks meilės. Jei jo jausmai neatitinka apgaulingo romantiškos svajonės įvaizdžio, jis įsitikinęs: „Aš nesugebu iš tikrųjų mylėti. Likimas mane nuskriaudė.“

Pats santuokoje jis vis dar svajos apie didelę meilę, kuri tariamai yra svarbi, bet jam nepasiekiama. Tokioje dviprasmybėje tarp neišsipildžiusio troškimo ir nuobodžios kasdienio santuokinio gyvenimo tikrovės jis niekaip negalės rasti tikro pasitenkinimo.

Jam nekyla mintis išmesti iš galvos stereotipinius įsivaizdavimus apie didelę ir tikrą meilę ir rasti jai savo paties  vertės matą. Santuoka, pastatyta ant realybės pamatų, žmogui atneša ilgiau trunkančią laimę nei ta, kuri atsirado praplaukiančiuose „tikros meilės“ debesyse.

  • Jei tam, kuris orientuojasi į kitų kriterijus, sakoma: „Vidurdienis yra pietų metas“, jis vidurdienį kartu su kitais eis valgyti. Jis gers, nes kiti geria, o ne todėl, kad yra ištroškęs.
  • Jei jis naktį pabunda susapnavęs erotinį sapną, apimtas noro mylėtis su šalia  miegančia partnere, jis nuslopins šį norą. Jis galvoja: „Jei ją pažadinsiu, ji įnirš“. Įsivaizdavimas, kad kitas gali supykti, tampa kriterijumi, kuriam paklūstama, užuot sugalvojus kaip kitą įtraukti į savo įsivaizduojamus norus, tarkim: „Ką turiu daryti, kad kitas taip pat norėtų būti su manimi?“
  • Tokie žmonės linkę pagarbiai žavėtis viskuo, kas jiems pristatoma kaip menas arba kultūra. Net tada, kai patys neturi su tuo nė mažiausio ryšio. Jie mieliau vaidina supratingą gerbėją, nei sako: „Man tai nieko nereiškia“, ir imasi svarbesnių dalykų, į kuriuos gali įsijausti.

Užuot patys aktyviai išbandę dainavimą ar tapymą, rašymą ar kitas saviraiškos galimybes –  nesvarbu, ar rezultatai kitiems patinka ar ne, – jie žavisi kitais, kurie tariamai yra tos srities specialistai.“ (psl. 191-193)

„Kas prisitaiko savo gyvenime meną būti egoistu, yra vis didesnio savo asmenybės atradimo ir raidos kelyje. Tam reikia savo vertybių mato. Mes pradedame keistis, kai suabejojame kitų sufabrikuotomis vertybėmis. Užuot nekritiškai prisitaikę prie šių mastelių, pritaikome vertinimus prie savo gebėjimų, galimybių ir poreikių.

Tokie įsitikinimai verčia mus nuolat aktyviai veikti gyvenimą, nes tikrą pasitenkinimą mums suteikia tik tai, ką patys padarome. Kas prisitaiko, tam iš esmės  nėra nieko svarbesnio už prisitaikymą.  Kas pats kuria savo gyvenimą, tam vien dalyvavimas neteikia malonumo.

Tam meilė yra ne romantiška iliuzija, o tikrovė, kurioje jis pats sprendžia, ko yra vertas.“(psl. 192-193)

„Kultūra jam tai, ką jis pats sąmoningai suformavo. Tai savirealizacija kiekvienam pagal savo įsitikinimus. Jis sąmoningai valgo, sąmoningai myli, sąmoningai gyvena. Daro viską, ką laiko svarbiu, ir nedaro to, kas jam iš tikrųjų neturi reikšmės.“(psl. 193)

„Galima sakyti, tai, su kuo patys iš tikrųjų nesusitapatiname ir ko neišgyvename patirdami ir kurdami, nėra mums svarbu.“ (psl. 193)

xxx

„Turime žinoti: mūsų gyvenimą nulems ne koks nors vienas įvykis, o tai, kaip praleidžiame kiekvieną dieną. Kokį dienos režimą nusistatome, kaip sprendžiame mažas problemas. Kaip užbaigiame dieną. „ (psl. 195)

“Kiekvienas, kuris išsprendė su savo norais susijusias problemas, tampa mažiau priklausomas arba visai nepriklausomas nuo kitų pripažinimo.  Jo savivertė stiprėja.  Jis gali pasakyti: „Aš pats geriausiai žinau, kad sugebėjau, ir esu patenkintas. Nesvarbu, ar tai patinka kitiems.“

Jis nepriklauso nuo kitų vertinimo. Jis remiasi patirtu pasitenkinimu. Jis yra užtikrintas, ir to niekas negali  paveiki.“ (psl. 47)

„Pirmas žingsnis į noro išsipildymą  yra pasakyti sau: „Nepaisydamas visko, kas šiuo metu trukdo jį realizuoti, aš pabandysiu“. Iš tikrųjų neįmanoma yra tai, ką patys laikome neįmanomu. Tokių minčių atmetimas yra ne kas kita, kaip pasiteisinimas, kodėl nepasitempiame ir vengiame rizikuoti.“ (psl. 53)

J. Kirschner. Pats žinau, kas man geriausia.2006

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *