Kalėdinis sveikinimas

Šį straipsnį perskaičiau brolio svetaineje. Parašytas su gilia mintimi, pajautimu, iš širdies gilumos, apie meilę. Tikiuosi, kad jis privers susimastyti apie artėjančias šventes, pažvelgti į meilę kitomis akimis, net jei ji ir be atsako. Su artėjančiom šventėm, mielosios!

“Broliai seserys,

Apsvarstydami mūsų gyvenimus, žvelgdami į nūdieną, kai aplinka mums grasina neturtu, ne meile, dangus lyg dar labiau apsiniaukia. Ir mes kenčiame. Kenčiame ne meilę, nesupratimą, buvimą vienatvėje. Žmogiška prigimtis mums siūlo pamatyti visišką savo bejėgiškumą. Žinoma, mes patys bandome iš šių sužeidimų išsigydyti, bet matome, kad kiek besistengiame, vis darosi sunkiau ir blogiau, tampame vis labiau vienišesni ir liūdnesni. Mes nesugebame patys vieni nugalėti šių žaizdų. Pradedame suprasti, kad turime pripažinti savo silpnumą, alkti kito meilės ir patiems būti atviriems meilei. Taigi, turime mylėti ir mylėti stipriai ir giliai. Kita vertus, mes žinome, kad kai giliai ir stipriai mylime, galime vėliau išgyventi didelį skausmą. Nes kai labai myli, suvoki, kad gali būti atstumtas, nepriimtas dovanojamos meilės, apjuoktas… Ir taip žmogaus širdis taps visiškai sudaužyta. Skausmas, kuris atsiranda dėl gilios meilės, vistik gali meilę padaryti dar stipresnę ir gilesnę. Nes kiekvieną kartą, kai susiduriame su skausmu kai mus atstumia, nepriima, apleidžia, susiduriame su pasirinkimu: visiškai nusivilti ir nuspręsti daugiau visiškai nebemylėti nieko, arba priešingai, likti stovėti tiesiai, neišsigąsti, nesusigūžti, savo kančioje visa pradėti iš naujo. Kodėl tiek nusivylusių žmonių? Nes jie nuleidžia rankas. Kuo labiau myli ir kenti dėl meilės, tuo labiau leidi savo širdžiai išsiplėsti. Tie, kuriuos giliai mylėjome, tapo mūsų dalimi, jų dalelė lieko mūsų širdyje.
Mes gyvendami žemėje neturime žvelgti į gyvenimą per rožinius akinius. Bet galime išmokti save dovanoti ir leistis būti mylimam. Tokioje perspektyvoje išgyvensime liūdesį, kančią, netektį teisingiau ir prasmingiau. Taigi, turime mylėti. Meilė juk visa išgelbi. Taip tampame žmonėmis žmonėms. Ir kai ateis mūsų mirties diena, paskutinis mūsų žemiškas sudiev bus ištartas mylint ir kitų būnant mylimu. Teisingai didis anglų rašytojas Oscar‘as Wild‘as savo išpažintyje De profundis (Iš sielos gelmių) rašė:
Meilė – sakramentas, kurį turime priimti atsiklaupę, ir Domine, non sum dignus (Viešpatie, nesu vertas) turėtų skambėti jį priimančioje širdyje. Nėra pasaulyje tokio kalėjimo, į kurį nerastų durų meilė. Tu atėjai pas mane išmokti gyvenimo malonumų ir saldybių. Gal būt man lemta duoti Tau dar vieną pamoką, kur kas įstabesnę, kurios tema – kančios prasmė or grožis. Tačiau net jei ir nebūčiau tavęs laukęs, jei būčiau užtrenkęs tau duris, turėjai atminti, kad nėra tokio žmogaus, kuris įmanytų amžiams užtrenkti duris meilei.

Artėja viena gražiausia metų šventė – šv. Kalėdos, Dievo meilės žmogui diena. Kiekvienam mums ji kasmet naujai suspindi, vis naują prasmę atneša. Mažas Kūdikis, kuris užgimė Betliejuje, praplėtė viso pasaulio mąstymo horizontą. Šios šventės šventimas mums gali naujai atverti gyvenimą kitoje perspektyvoje: mylėti ir leisti būti mylimu. Tai sunkiausia pamoka. Dievas sako: mylėk artimą kaip save patį. Pamąstykime, ką galime patobulinti savo gyvenime, kad būtume tikrai artimesni vienas kitam, kad mūsų rankos būtų ne gniaužiamos į save paimti, bet atgniaužiamos, kad duoti. Mylėkime vieni kitus ir leiskime kitam, kad jis mus pamiltų. Tuo mūsų gyvenimas taps gražesnis, spalvingesnis, prasmingesnis, ir amžinybėje tobulas.

Kunigas Jonas Naujokaitis”

Originalią straipsnio versiją rasite: www.esulietuvis.lt

One Reply to “Kalėdinis sveikinimas”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *