Apie smurtą šeimoje

 

Šeimoje vykstantys procesai

 Visos poros, kad ir kaip gerai jos besitartų, kartais pykstasi dėl sprendimų arba susierzina dėl kito asmens poelgių. Visos poros nesutaria dėl blogos nuotaikos, nuovargio, pykčio ar streso. Mėgindamos suderinti skirtumus poros naudoja labai įvairius būdus. Labai įvairūs ir porų tarpusavio bendravimo būdai. Smurtas šeimoje smarkiai skiriasi nuo šeimyninio konflikto. Smurtas tai yra gąsdinimo, prievartos ir jėgos naudojimas. Ši jėga gali būti naudojama sąmoningai, siekiant išlaikyti galią ir kontrolę, kitais atvejais ketinimas gali būti nesąmoningas, tačiau paprastai siekiama išlaikyti ir įtvirtinti moters paklusnumą, bejėgiškumą. Pavyduliavimas, yra tas paaiškinimas, kodėl vyrai vartoja smurtą prieš moteris. Bejėgiškumą dažniausiai patiria moterys, kai būna priverstos pasiduoti, nesulaukia pagalbos iš aplinkinių, susitaiko su esama padėtimi. Smurtaujantis elgesys nėra atsitiktinis vienkartinis veiksmas. Jis nukreiptas į partnerį siekiant kontroliuoti elgesį sukeliant baimę.
Tikėtina, jog Tu patiri smurtą šeimoje, jeigu:
  • Namuose jautiesi taip, lyg turėtum vaikščioti ant pirštų galų, nes vyras arba partneris, bet kada gali parodyti savo nepasitenkinimą, pyktį ar temperamentą;
  • Jauti, kad neišgyvensi be savo vyro ar partnerio;
  • Nebesusitikinėji su draugais ir artimaisiais, nebeužsiimi tave dominančia veikla, nes vyrui tai nepatinka;
  • Bijai savo partneriui pasakyti ką jauti ir išreikšti rūpestį dėl tarpusavio santykių;
  • Dažnai nuolaidžiauji, nes bijai įskaudinti partnerio jausmus, turi poreikį “gelbėti” jį, kai jis patenka į bėdą;
  • Jautiesi vienintele, galinti padėti savo vyrui, ir manai, kad pavyks jį pakeisti;
  • Stengiesi pateisinti netinkamą partnerio elgesį su tavimi, savo ir kitų žmonių akyse;
  • Nebeišsakai savo nuomonės, jei tik vyras nesutinka su ja;
  • Nepalieki smurtaujančio savo vyro, nes tiki, kad jis įvykdys savo grasinimus nusižudyti;
  • Tiki, kad Tavo partnerio pavydas yra meilės Tau išraiška;
  • Tavo partneris pavydo ar pykčio įsiūtyje Tau spyrė, sudavė, pastūmė ar metė į Tave įvairius daiktus;
  • Giliai į širdį priimi nuolat Tave menkinančius, žeminančius vyro žodžius;
  • Kaltini tik save, jei Tau nepatinka tai, ką jis verčia daryti seksualinių santykių metu;
  • Laikaisi tradicinių įsitikinimų vyro ir moters vaidmenų atžvilgiu (pvz., vyras priima sprendimus, o moteris turi stengtis jam įtikti);
  • Buvai prievartaujama vaikystėje ar matei prievartą prieš savo motiną.
Smurto rūšys
Fizinis smurtas –Tavo vyras, draugas ar kitas žmogus Tave muša, stumdo kankina, naudoja prietaisus ar ginklus, kad sukeltų Tau skausmą.
Dažniausios formos:
  • smūgiai, įžnybimai, spyriai, kirčiai, daiktų svaidymas, daužymas į sieną;
  • fiziškas trukdymas bandyti išeiti iš namų;
  • uždarymas patalpoje iš lauko;
  • atsisakymas padėti pasiligojusiai, susižeidusiai ar nėščiai;
  • trukdymas kreiptis į medicininės pagalbos;
  • turto gadinimas;
Psichologinis smurtas –Tavo vyras, draugas, ar kitas žmogus Tave žemina kitų akivaizdoje, apsivardžiuoja, tyčiojasi, šantažuoja, įžeidinėja, verčia elgtis taip kaip Tu nenori, grasina tau arba Tavo vaikams, nuolatos kritikuoja, priskiria Tau kaltę, draudžia susitikti su draugais, bendrauti su artimaisiais, kontroliuoja, kaip Tu rengiesi, naudoji makiažą. Psichologinis smurtas dažniausiai pasireiškia:
  • pastovi kritika, šauksmai, priekabiavimas (pvz., sakant , kad ji per stora, liesa, kvaila, bloga motina, partnerė, meilužė ir pan.);
  • jausmų ignoravimas;
  • įsitikinimų išjuokimas;
  • draudimas eiti į darbą (norint apriboti bendravimą);
  • manipuliavimas moterimi, melavimas,
  • atsisakymas išeiti su ja į viešumą;
  • trukdymas moteriai palaikyti santykius su giminaičiais ir draugais;
  • viešas moters žeminimas;
  • persekiojimas darbe;
  • grasinimai pagrobti vaikus.
Seksualinis smurtas –tavo vyras, draugas ar kitas žmogus verčia Tave mylėtis kada Tu to nenori.
Seksualinis smurtas šeimoje dažniausiai pasireiškia tokiais bruožais:
  • su moterimi elgiamasi, kaip su sekso objektu;
  • vertimas nusirengti prieš moters valią;
  • santykiavimas ypatingai žiauriai, neretai prieš tai sumušant;
  • vertimas lytiškai santykiauti prieš jos valią;
  • pavyduliavimas ir kaltinimas meilės ryšiais su kuo nors;
  • vertimas stebėti ir kartoti pornografinius veiksmus.
Ekonominis smurtas– Tavo vyras, draugas ar kitas žmogus neleidžia ar kitaip trukdo susirasti Tau darbą, siekti išsilavinimo, neduoda pinigų net būtiniausioms išlaidoms, gadina Tavo daiktus, atima uždirbtus pinigus ir pan.
Dažniausios prieš moterį paplitusios ekonominio smurto formos:
  • neleidimas moteriai dirbti;
  • pinigų atėmimas, vertimas prašyti pinigų savo ir šeimos reikmėms;
  • šeimos biudžeto kontroliavimas ir vienvaldis finansinių sprendimų priėmimas;
Ekonominė prievarta yra moters finansinė priklausomybė nuo smurtautojo. Ekonominė prievarta dažniausiai yra glaudžiai susiejusi su fiziniu ir seksualiniu smurtu. Taip ribojama moters, kuri yra finansiškai priklausoma nuo vyro, laisvė. Ji negali palikti vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų.
Buitinis smurtas apima įvairius fizinio ir seksualinio prievartavimo derinius, drauge su įvairiomis psichologinio ir ekonominio smurto formomis. Kai kurios moterys kenčia tik intensyvų psichologinį smurtą, kuris gali būti ypač kenksmingas, tačiau į baudžiamuosius kodeksus jis paprastai neįtraukiamas. Antra vertus, tik retais atvejais fizinį smurtą kenčiantis asmuo nėra drauge ir psichologinio smurto auka. Svarbiausias dalykas, yra tai, kad smurtas šeimoje, tai ne vienkartinis incidentas, muštynės, kurios kartais atsitinka ir gali būti laikoma, kaip kriminalinė veikla. Smurtas šeimoje –tai pakartotinų represijų situacija, kai auka yra pažeidžiama būtent todėl, kad gyvena vienuose namuose su smurtautoju, su kuriuo ją sieja ištikimybės ir net meilės jausmas.
 
Smurtas prieš moterį dažniausiai vyksta pagal tam tikrą modelį, kuris dažniausiai prasideda kritika – dėl moters išvaizdos, manierų, kalbėjimo būdo, neatliktų darbų ir pan. palaipsniui kritika perauga į veiksmus. Smurtautojas naudoja fizinę jėgą prieš moterį, ją mušdamas, grasindamas susidoroti, versdamas seksualiai santykiauti. Po to seka susitaikymo ir atgailavimo periodas, kai smurtautojas atgailauja ir atsiprašinėja, kad daugiau tai nepasikartos. Šie smurto ir taikos laikotarpiai užsuka smurto ratą ir veikia kaip smurto įtvirtinimas. Toks elgesio modelis sukuria psichologinius ryšius ir mažina aukos gebėjimą priimti sprendimus. Smurtiniai periodai sąlygoja neviltį ir beviltiškumą, kai ramybės periodai sukelia palengvėjimą ir viltį.
 
Smurto rato etapai:
Pirmajam įtampos augimo etapui būdingi smulkūs incidentai, paprastai moteris mano, kad susitvarkys su situacija, ji nuolaidžiauja smurtautojui, stengiasi jį nuraminti, prisitaikydama prie jo reikalavimų ir įgeidžių. Ji stengiasi kontroliuoti situaciją ir mano, kad jei atitiks smurtautojo reikalavimus, tai smurto protrūkio nebus. Moteris stengiasi visaip išvengti, kylančios įtampos ir sušvelninti situaciją. Tačiau įtampa auga ir visos moters pastangos eina niekais. Tai gali trukti savaites, mėnesius, metus. Moterys, patyrusios šeiminį smurtą daugiau nei keletą kartų, žino kad tokie incidentai stiprės ir augs, tačiau jos neigia savo baimę ir įtikina save, kad kontroliuoja smurtautojo elgesį, pataikaudamos jam.
Antrajam –smurto proveržio etapui- būdinga tai, kad smurtautojo įniršis yra stipresnius už poelgių kontrolę ir smurtautojas naudoją jėgą ir prievartą. Šis etapas yra trumpiausias  ir jos metu auka gali būti sunkiai sužalota. Kadangi smurto proveržio metu sumažėja smurtautojo vidinė įtampa, suaktyvėja jo smurtinis elgesys. Smurtautojas ieško pasiteisinimo ir sumenkina įvykio rimtumą. Palaipsniui įtampa stiprėja, partneris mušamas dažniau ir žiauriau. Auka išgyvena šoką, neigia ir netiki tuo kas įvyko, netiki, kad jai gali kas nors padėti, o smurtautojas bus nubaustas. Jai atrodo, kad jei ji priešinsis smurtautojas dar labiau įsismarkaus. Jei policija kviečiama, tai paprastai kviečiama šiuo periodu.
Tačiau dažnai moteris nesiryžta rašyti policijai ieškinių pareiškimų, nes:
·         išvykus pareigūnams liks su smurtautoju viena ir baiminasi tolimesnės prievartos;
·         jau buvo patyrusi neefektyvų policijos pareigūnų poveikį smurtautojui;
·         abi pusės suinteresuotos kuo greičiau užbaigti antrąją fazę;
Trečiasis etapas seka iš karto po antrojo ir pasireiškia kaip „meilės“, smurtautojo atgailaujančio elgesio tarpsnis. Smurtautojas gailisi, demonstruoja meilę ir dėmesį, siekia išpirkti savo kaltę. Moteris dažniausiai nesąmoningai yra apgaudinėjama jos atsiprašant ir pasižadant, kad daugiau tai nepasikartos, jeigu ji neprovokuos, „gerai“ elgsis. Smurtautojas bijo būti demaskuotas, todėl jis stengiasi visaip įrodyti moters kaltę, bando įtraukti visus, tame tarpe vaikus ir gimines, galinčius padėti pasiekti jo tikslą. Smurtautojas pats nuoširdžiai tiki daugiau niekada neskriausiąs moters, nes:
·         Mano, kad gali save kontroliuoti;
·         Tiki, kad davė jai pamoką, kurios ji nepamirš ir daugiau nebesielgs blogai, taigi nebereikės jos mušti;
·         Stengiasi visus įtikinti, kad tai daugiau nepasikartos;
·         Pasižada imtis veiksmų patvirtinančių jo nuoširdumą, t.y. mes gėręs, susivaldys ir pan.
Šiuo laikotarpiu smurtautojas bando susigrąžinti aukos meilę, skiria jai daugiau dėmesio, rūpinasi šeima teikia dovanas, tuo pačiu sustiprindamas jausmą, kad jis geras vyras ir rūpestingas tėvas, tuo pačiu stengdamasis paneigti ir nureikšminti prieš tai buvusį smurtą. Ir moteris dažniausiai mano , kad jis tikrai pasikeis ir ateityje viskas bus gerai, kaip yra dabar. Dauguma moterų prisipažįsta, kad kol jos atgauna pusiausvyrą ir vėl pradeda gyventi „normalų“ kasdieninį gyvenimą „meilus“ elgesys, švelnumas ir rūpestis vėl užleidžia vietą ginčams. Šioje pakopoje pastiprinamas aukos elgesys, dėl kurio dažnai užsimezga trauminis ryšys, arba vadinamasis Stokholmo sindromas, tai yra emocinis aukos prisirišimas prie smurtautojo. Kuo toliau tuo trumpiau trunka ši pakopa. Ratas tampa uždaras.
Natūraliai kyla klausimas „Kodėl moteris nepalieka smurtautojo?“ Smurtas šeimoje, yra vienintelė prievartos forma, kur auka savanoriškai pasilieka su smurtautoju. Dažnai įvairių tarnybų darbuotojai, teikiantys paslaugas aukoms, neretai nusivilia ir pyksta, kad nepalieka jas ir vaikus žalojančio partnerio.
Jei moteris bando palikti smurtautoją, ją kankina kaltės jausmas dėl ardomos šeimos, net jei ir nebuvo laiminga, kad vaikai neteks tėvo ir pan. Dažniausiai visada atsiranda artimųjų, draugų, tėvų, kurie įtikinėja ją grįžti pas smurtautoją ir tikinčių jų pažadais pasikeisti. Policijos pareigūnai dažniausiai neatlieka smurtinių nusikaltimų tyrimų ir palieka šeimai pačiai spręsti konfliktą. Tai formuoja požiūrį, kad auka pati kalta, kad ja negalima pasitikėti, kad ją tenkina tokie santykiai. Nereikia pamiršti, kad prievartos santykyje būna ir meilės, bendrų gyvenimo siekių, tikslų, be to dažniausiai šeimoje yra vaikai, o smurtautojas yra pagrindinis šeimos maitintojas, visa tai tarsi „pririša“ auką prie smurtautojo. Socialiniai darbuotojai teikiantys paslaugas šeiminio smurto aukoms pastebi, kad moterys nenutraukia santykių su smurtautoju nes:
·         Nesuvokia, kad tai yra smurtas;
·         Yra įpratusios prie smurtinių santykių;
·         Turi vaikus ir bijo Vaiko teisių apsaugos darbuotojų, kad atims vaikus;
·         Neturi kur išeiti ir yra ekonomiškai priklausoma nuo smurtautojo;
·         Patiria gėdą ir bijo vaikystėje patirto skurdo;
·         Permainos kelią baimę;
·         Save kaltina dėl naudojamos prieš ją prievartos;
·         Bijo netekti meilės skriaudėjo, kuris vienintelis ją nuskriaudžia ir paguodžia;
·         Bijo likti vieniša.
Smurto pasėkmės
                      Nuolatinis smurtas šeimoje pažeidžia asmens autonomiją pamatiniame lygmenyje. Kūnas užpuolamas, sužeidžiamas išniekinamas. Fizinio smurto ir prievartavimo atveju kūno kontrolės funkcijų praradimas yra labiausiai žeminantis, kadangi aukos nuomonės yra nepaisoma. Paniekinama moters autonomija ir kilnumas. Taigi toks trauminis įvykis sunaikina įsitikinimą, kad smurtą išgyvenęs asmuo, santykyje su kitais gali būti savimi. Gėda yra atsakas bejėgiškumą, kūno vientisumo pažeidimą, pažeminimą patirtą kito žmogaus akyse.
 Kai prievartautojas yra vyras ar mylimasis ir kai tai kartojasi, moters asmenybė ypač pažeidžiama, nes tas asmuo į kurį ji kreiptųsi saugumo ir pagalbos, būtent ir tampa pavojaus šaltiniu. Kadangi smurtautojas siekia auką izoliuoti, ji tampa vis smarkiau priklausoma nuo savo įkalintojo, ne tik išgyvenimo bei pamatinių kūno poreikių tenkinimo prasme, bet ir ta prasme, kad iš jo vienintelio ji gauna informaciją, tik jo dėka išlieka visiškai gyva. Kuo smarkiau auka įgąsdinama, tuo smarkiau ji linkusi kabintis į tą vienintelį santykį, kuris jai leidžiamas: santykį su smurtautoju. Stokodama santykių su kitais žmonėmis, ji bando rasti žmogiškumo savo įkalintojo asmenyje ir prisiriša prie savo skriaudiko. Auka neretai gyvena baimindamasi užsitraukti jo rūstybę, tačiau jis jai atrodo galingas, vadovaujantis. Kai kurios užguitos moterys pasakoja, kad pasineria į ypatingai iliuzinį pasaulį, priima savo partnerių įsitikinimus ir vertybes, savo noru nuslopindamos abejones ir taip įrodydamos ištikimybę ir paklusnumą. Tokios moterys, kai teigia Norwwood R. myli per stipriai, jos taip prisiriša prie savo vyrų ir tiki jais, kad net nutraukusios smurtinius santykius, sunkiai užmezga lygiaverčius santykius. Juk nei vienas eilinis santykis nepasiūlys tokio intensyvumo kaip patologinis ryšys su smurtautoju.
Pasekmės vaikams
Jei vaikai ir nepatiria tiesioginio smurto, tai jie yra smurto liudininkai.
Pagrindiniai veiksniai, neigiamai įtakojančius vaiką:
  1. Stebėdamas vieno iš tėvų prievarta, kito atžvilgiu, vaikas išmoksta agresyvaus elgesio, ne lygiateisiškumo šeimoje.
  2. Visa šeima taikosi prie vieno šeimos nario, iš baimės paklūsta jo kontrolei. Gyvenimas šeimoje, kurioje moteris patiria buitinį smurtą yra chaotiška, jame nėra jokių aiškių taisyklių – taisyklės namuose keičiasi priklausomai nuo smurtautojo norų, nuotaikų. Tokia šeimos situacija apibūdina ir vaiko elgesį bei emocijas – vaikas išgyvena chaotiškumą.
  3. Šeimos izoliacija. Gėdos jausmas priverčia moterį, vaikus, šeimą tapti izoliuota nuo aplinkinių – vaikai iš smurtaujančių šeimų neretai neturi teisės pasikviesti draugų pas save, privalo vengti pasakoti kam nors apie tai, kas pas juo vyksta. Šeimos izoliaciją įtakoja ir tai, kad moteris neretai bijo kreiptis pagalbos – ir dėl to, kad pati jaučiasi atsakinga už savo vyrą ir tokį vyro elgesį, ir dėl to, kad baiminasi pasekmių (skyrybų, socialinių tarnybų įsikišimo, policijos ir pan.), dėl to, kad nori išlaikyti šeimą ir baiminasi likti viena, dėl to, kad jaučiasi bejėgė.
  4. Šeimos paslapties laikymas. Iki šiol yra paplitusi nuostata, kad pati šeima privalo spręsti smurto problemą ir yra atsakinga už šios problemos išsprendimą. Ši nuostata virsta į tokį elgesį: kreiptis pagalbos negalima, nes pati šeima privalo su tuo susitvarkyt. Todėl smurtas šeimoje tampa “paslaptimi”, kurią privalo laikyti visi šeimos nariai.
  5. Moterys, patiriančios smurtą taip pat gali žiauriai elgtis su savo vaikais dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo. Tyrimai rodo, kad pasikeitus situacijai (nutraukus prievartą prieš moterį) jau po kelių dienų moteris liaujasi žiauriai elgusis su savo vaikais.
Yra teigiama, kad buitinio smurto stebėjimo psichologinės pasekmės vaiko elgesiui, emocijoms yra panašūs į bet kokios patirtos fizinės prievartos pasekmes. Tačiau tyrimus šioje srityje apsunkina tai, kad vaikas, stebintis smurtą neretai tampa ir tiesiogine smurto auka – t.y. smurtaujantis tėvas fizinę prievartą naudoja ir prieš vaikus.
Patirtas smurtas suaugusiame amžiuje suardo jau susiformavusias jo asmenybės struktūras, tačiau pasikartojantis smurtas vaikystėje suformuoja deformuotą asmenybę. Vaikui, gyvenančiam smurto persmelktoje aplinkoje, iškyla grėsmingas uždavinys, kaip prisitaikyti. Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų beviltiškoje situacijoje.
Psichologinė smurtavimo prieš vaiką aplinka priverčia jį išsiugdyti ypatingus sugebėjimus tiek kūrybinius, tiek destruktyvius.
Vaikai užaugę smurtaujančiose šeimose patologiškai prisiriša prie tų, kas juos išnaudoja ir apleidžia; šį prieraišumą jie stengiasi išsaugoti, net paaukodami savo pačių gerovę, savo pačių realybę ar gyvybę.
                 Daug vaikų išgyvenusių smurtą liudija, kad juos nuolat lydėdavo čia pat tykančios mirties nuojauta. Kai kuriuos vaikus nutildydavo smurtu arba tiesiog grasinimu nužudyti; dažnai jiems buvo grasinama, kad jeigu jie priešinsis arba nepaklus, mirs kas nors iš šeimos, brolis arba sesuo, nesmurtaująs iš tėvų arba pats smurtautojas.
                 Išgyvenusieji smurtą pasakoja ne tik smurto baimę, bet ir juos apėmusį visišką bejėgiškumo jausmą. Šeimoje, kur viešpatauja smurtas, tėvai savo tėviška kontrole naudojasi dirbtinai, kaprizingai ir absoliučiai. Taisyklės klaidinančios, nenuoseklios ar akivaizdžiai neteisingos. Aukos dažnai pasakoja, kad labiausiai juos gąsdindavo nenuspėjamas smurto pobūdis. Nežinodami, kaip nukreipti nuo savęs smurtą, jie išmokdavo priimti visiškos kapituliacijos padėtį.
                 Prisitaikymas prie tokios nuolatinės grėsmės, reikalauja pastovaus budrumo. Vaikai išsiugdo ypatingus gebėjimus greitai išvysti pavojaus ženklus. Jie itin tiksliai prisiderina prie savo engėjų vidinių būsenų. Kai vaikas pastebi pavojaus ženklus jis stengiasi apsisaugoti arba išvengti smurtautojo, arba jį numaldyti. Jie stengiasi tapti kuo mažiau pastebimi, slepiasi tam tikrose vietose, sustingdami, susiriesdami į kamuoliuką, didesni bėga iš namų. Tad būdami nuolatinio jaudinimo būsenoje, išorėje privalėjo išlikti tylūs ir nejudrūs, vengdami kokiu nors būdu fiziškai parodyti , kad viduje susijaudinę.
Jei nepavyksta smurto išvengti, vaikai bando nuraminti smurtautoją, pademonstruodami mechanišką paklusnumą.
Smurtaujančioje šeimoje vaikai išgyvena prieštaringus jausmus savo tėvams, tai yra artimiausi žmonės, kuriems jie jaučia meilę ir tuo pačiu didžiulė baimė, pyktis, bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmai. Dažnai vaikai jaučia kaltę, gėdą, savęs kaltinimo jausmus. Vaikui atrodo, kad jis kažką daro ne taip dėl to yra baudžiamas.
Vaikai iš išgyvenantys smurtą šeimoje turi elgesio problemų:
  • jie yra agresyvūs, pasyvūs,
  • vengia savo bendraamžių,
  • atsisako eiti į mokyklą,
  • dėl intensyvių jausmų jiems sunku kontroliuoti savo elgesį,
  • sunku susikaupti, mokytis,
  • turi polinkį į priklausomybes, psichoaktyvių medžiagų vartojimą,
  • pasireiškia save žalojantis elgesys,
  • bėga iš namų, valkatauja,
  • polinkis priekabiauti prie kitų.
                      Tokiems vaikams dažniausiai formuojasi neigiamos nuostatos:
  • Smurtas tampa bendravimo forma, tinkamas būdas spręsti konfliktines situacijas;
  • Nuostata, kad vyras turi agresyviai elgtis – taip suprantamas vyriškumas;
  • Nuostata, kad moteris būtinai privalo būti nuolanki, paklusni ir negali priešintis vyrui.
Kodėl smurtaujama?
Literatūroje teigiama, kad prievartos priežastys yra sudėtingos, todėl smurto šeimoje negalima paaiškinti viena priežastimi ar vienu teoriniu modeliu. Dažniausiai įvardijamos šios smurto priežastys: vyrų dominavimas šeimoje, skurdas, vaikystėje patirta prievarta, socialinės nuostatos, kurios toleruoja fizines vaikų bausmes, ir moterų nuvertinimą.
                      Dauguma tyrinėtojų paprastai domina smurtautojų savybės, kurios padėtų ne tik suprasti priežastis, bet ir numatyti smurto šeimoje galimybę bei užkirsti joms kelią. Anksčiau buvo manoma, kad smurtautojams būdinga tam tikra psichikos patologija. Tačiau apibūdinti „smurtautojo asmenybės nepavyko nes dauguma šių individų neatitinka jokio konkretaus patologijos modelio. Mokslininkai mano, kad tokią elgseną lemia daugybė įvairių veiksnių, pradedant individualia raidos istorija ir baigiant situaciniais ir visuomeniniais veiksniais.
XIX amžiaus pabaigos isterijos tyrinėjimai rėmėsi seksualinės traumos problema. Tuo metu kai tokie tyrinėjimai buvo atliekami, dar aiškiai nesuvokta, kad smurtas yra moterų seksualinio gyvenimo bei jų gyvenimo namuose neatsiejama dalimi. Freudas žvilgtelėjo į šią tiesą ir siaubo apimtas atsitraukė. Moterų išsivadavimo judėjimas 1970-aisiais leido suprasti, kad potrauminiai sutrikimai yra ne tik tie, kuriuos vyrams sukėlė karas, bet ir tie, kuriuos moterims sukėlė civilinis gyvenimas. Kalbėti apie patirtį seksualiniame arba šeimyniniame gyvenime reiškė užsitraukti vieša pažeminimą, pašaipą, bei nepasitikėjimą. Moteris nutildydavo baimė ir gėda, o moterų tyla leido klestėti visokių formų seksualiniam bei buitiniam smurtui. Net sunku patikėti, kad įsitvirtinusi demokratija viešoje sferoje gali egzistuoti su kartu su primityvia autokratija ar subtilia diktatūra namų aplinkoje.
1980-ųjų metų viduryje Diana Russell (sociologė bei žmogaus teisių aktyvistė) atliko sudėtingiausią epidemiologinę apžvalgą. Virš 900 šimtų moterų, parinktų atsitiktinės atrankos metodu, buvo smulkiai apklaustos apie tai, kokį jos namuose patyrė smurtą bei seksualinį išnaudojimą. Gauti rezultatai kėlė siaubą. Viena moteris iš keturių buvo išprievartauta. Viena iš trijų vaikystėje patyrė seksualinį išnaudojimą.
Egzistuoja nemažai teorijų, kuriomis bandoma paaiškinti smurto šeimoje kilmę ir paplitimą. Kai kuriose teorijose tai motyvuojama asmeninio pobūdžio priežastimis: alkoholio ar narkotikų vartojimu, nukentėjusiosios veiksmais, psichinėmis ligomis, stresais, frustracija, vystimosi atsilikimu ir šeimos narių smurtavimu.
Atsižvelgdami į vis labiau plintantį ir visuotinai pateisinamą smurtą prieš moterį šeimoje, kai kurie mokslininkai ėmė abejoti dėl šio reiškinio išskirtinai asmeninio pobūdžio priežasčių. Jie linkę remtis socialinėse struktūrose glūdinčiomis prielaidomis. Moterų skriauda šeimose atspindi plačiąsias visuomenės struktūras ar joms būdingą lyčių bei ekonominę nelygybę. Studijose teigiama, kad buitinis smurtas ne tik kad nelaikomas nukrypimu nuo normos, bet dargi kuo plačiausiai toleruojamas. Taip visuomenė bando išplėsti ir stiprinti vyro vaidmenį šeimoje. Pateikiamose analizėse atskleidžiama būdinga situacija: moters įžeidimas yra vyro galios demonstravimas, o moteris viso labo tėra žemesnė, priklausoma būtybė, įtakojama vyro. Šiose teorijose daroma prielaida, kad moterų socialinė, politinė ir ekonominė priklausomybė nuo vyrų lemia smurtą šeimose.
                      Norint suprasti, kodėl vyrai labiau nei moterys yra linkę į smurtą, būtina suvokti visiškai priešingą lyčių vaidmenį, kuris mūsų patriarchalinėje kultūroje priskiriamas nuo pat gimimo abiejų lyčių atstovams ir kurie visuomenės yra verčiami paklusti visą gyvenimą. Vyriškumas tradicine patriarchaline prasme reikalauja naudoti smurtą daugybėje aiškiai numatomų situacijų: karo metu, reaguojant į asmeninį įžeidimą ar žmonos neištikimybę, vyrų kovinėse sporto varžybose, t.y. pasiryžimas būti drąsiu rizikuoti savo gyvybe smurtinėje kovoje su kitais vyrais. Smurtu vyrai gali įrodyti savo vyriškumą, savo atitikimą vyrišką lytį; tuo yra suabejojama, kai jie yra įžeidžiami neparodžius jiems reikiamos pagarbos, o jų nesugebėjimas ar nenoras būti agresyviais gali mesti šešėlį ant jų vyriškumo ir padaryti jiems gėdą. Didžiausias ir labiausiai provokuojantis vyro įžeidimas yra abejojimas jo drąsa arba vyriškumu (lytiniu pajėgumu).
                      Moterų situacija yra visiškai kitokia. Moterį įžeidžia ne abejojimas jos drąsa ar lytiniu pajėgumu, bet atvirkščiai kaltinimai, jog ji turi per didelį seksualinį potraukį arba jos aktyvumas peržengia ribas, nubrėžtas moteriškos lyties vaidmens (ypač santuokoje). Moterys kitaip negu vyrai, gėdijasi ne būdamos per daug paklusnios, priklausomos, neagresyvios, lytiškai neaktyvios ar nepajėgios, bet visiškai priešingų savybių: per didelio užsispyrimo, savarankiškumo, agresyvumo ir seksualinio aktyvumo. Jei moteris į patyčias reaguoja agresyvumu ar smurtu, ji gali užsitraukti dar didesnę gėdą, kitaip negu vyras, moterų smurtas patriarchaliniu požiūriu traktuojamas, kaip „nemoteriškas“. Vyrams priskiriamas „agresorių“ vaidmuo, o moterims- lytinės aistros objektų vaidmuo.
                      Lytinio smurto statistika patvirtina, kad į moteris žiūrima kaip į seksualinį objektą, nes dauguma išžaginimo aukų yra moterys. Buvimas išžaginimo auka yra kraštutinis buvimo seksualiniu objektu pavyzdys, nes aukos subjektyvūs norai ir valia žagintojo yra ignoruojami.
                      Labiausiai tradicinėse patriarchalinės visuomenės vyrauja nuostata, kad moterys turinčios ikisantuokinius lytinius ryšius ar svetimaudamos santuokoje, gali būti nužudytos savo giminaičių vyrų. Net ne tokiose griežtose patriarchalinėse visuomenėse, kaip pvz. Didžioji Britanija ar JAV, žmonų santuokinė neištikimybė yra vienas didžiausių jų nužudimo motyvų.
Smurto kilmė slypi socialinėje struktūroje, kurioje lyčių nelygybę sąlygoja vertybių, tradicijų, papročių, įpročių ir pažiūrų visuma. Visuomenės struktūros tik įtvirtina nelygybę tarp vyrų ir moterų, kurios dažniausiai tampa aukomis. Smurtas prieš moteris yra pagrįstas daugelyje kultūrų egzistuojančia nuostata, kad vyrai yra pranašesni už moteris ir todėl jie gali su jomis elgtis kaip tinkami.
Aišku, kad neįmanoma surasti vienintelio teisingo smurto šeimose paaiškinimo, todėl, kokios bebūtų priežastys, šio reiškinio pateisinti negalima. Individai ir visuomenė turi prisiimti atsakomybę ir stengtis išgyvendinti buitinį smurtą.
Informacija paimta iš tinklapio : http://www.moters-pagalba.lt/smurtas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *