Apie pasakas rimtai

 

Sveikutės,

Pavasario sesijos atsiskaitymui teko ruoštis seminarui apie E. Berne bei transakcinę analizę. Išsamiai neatpasakosiu šios teorijos, tačiau pasidalinsiu mintimis apie psichologo pateiktą idėją apie gyvenimo scenarijų.

E. Berne teigia, kad kiekvienas iš mūsų jau ankstyvoje vaikystėje pradedame jį kurti. Šis scenarijus tobulinamas metų metais, kol mums sueina 12 metų (tuo metu susiformuoja ir mūsų ego modelis). Kodėl kuriame gyvenimo scenarijų? Nes būdami vaikais bandome sukurti geriausią strategiją, kad išgyventi pasaulyje, kuris toli gražu neatrodo draugišku ir svetingu. Gyvenimo scenarijus gali būti: laimėtojo, pralaimėtojo ir neutralus. Įdomu tai, kad suaugę vis dar naudojame tą patį vaikystėje sukurtą scenarijų.

Kaip sužinoti, koks yra mūsų susikurtas scenarijus? Į jį įpuolame stresinėse situacijose. Priklausomai nuo to, kaip vaikystėje esame „nutarę“, taip stresinėje situacijoje ir elgiamės – kaip laimėtojai, pralaimėtojai ar neutraliai.

Mintis parašyti apie šią teoriją kilo dukrai grįžus iš mokyklos ir pasidalinus įspudžiais apie atliktą užduotį. Baigus ketvirtą klasę mokytoja paprašė aprašyti save po dešimties metų. Žemiau rasite Paulos istoriją. O prieš ją skaitant, prisiminkite, ką apie savo būsimą gyvenimą fantazavote vaikystėje. Įdomu, kiek iš to ką svajojote tapo realybe?

Su meile,

Sonata

 

Iš mano ateities

Sveikos mielosios, papasakosiu, kaip įsivaizduoju save suaugusią 🙂.

(2024) Mano vardas Paula, man 22 metai. Neseniai pas mane gimė dukrytė vardu Ramunė. Ji yra žydrų akyčių, šviesių plaukų (vyras bus pagal aplinkybes). Pas ją ant kairiojo petuko yra dėmė širdutės formos. (2029 m.) Man 27 metai. Ramūnė labai mėgsta vaikščioti po parduotuves, plaukioti, šokti ir dainuoti.

Vasara. Aš ir Ramunė kraunamės lagaminus – išvykstame į Prancūziją; Paryžių valgyti prancūziškų ryžių. Savaitei. Ji su savimi visur nešiojasi rudą meškiuką su kaspinėliu ant kaklo. Jo vardas Ponas Kaspinėlis. Tad aišku pasiims kartu…*** Mes jau lėktuve. Ji labai laiminga jog pirmą kartą skrenda. Lėktuvu. Ji apsikabino meškiuką ir užmigo.***  Mes jau Paryžiuje.                                                                                                                                      – Ramune, kelkis ir pažiūrėk pro langą‼- Ji pasižiūrėjo ir išsižiojo… Buvo smagu ją pamatyti laimingą. Ji iš to džiaugsmo apsikabino mane ir meškiuką.*** Mes paryžiaus oro uoste. Einame susikabinusios rankomis į svečius. Paryžiuje gyveno močiutė Sonata. Jau pro jos balkoną kvepėjo keksiukai su kondensuotu pienu „Bonžue“ ir braškėmis. Mmm… ***  (Pirma diena)Sonata apsidžiaugė pamačiusi mus‼ Geriame Prancūzišką arbatą. – Kaip kelionė, Mergaitės? –  pasakė Sonata.    – Gelai‼ –  pasakė Ramunė, nes negalėjo ištarti “R“. – Labai puikiai‼ –  pasakiau aš . –  Beje, keksiukai nuostabūs‼ –  Aš jas vadinu laqui cupcake (lakju kupkeik) –  pasakė Sonata. – Skanu… –  garsiai galvojo Ramunė. – Mama, o kur tėtis? – pasakiau aš. – Na jis išvažiavo į komandiruotę 3 savaitėm. Mergaitės, gal einame nusnūsti perpietes? Juk tokia ilga kelionė‼? – paklausė Sonata       – Gelai – nusižiovojome abi su Ramune. Po 2 h.: –  Amm… –  nuzižiovojo Ramunė. –  Mama kelkis‼ –  Mhm – mieguistai pasakiau aš. –  Mamyte, mes Paryžiuje‼, oho ziulėk, plo balkoną matosi Bokstas‼ Al ten Plancūzijos televizoliaus bokstas?- Ne, mažute tai Eifelio bokštas. Prancūziškai –   Tour Eiffel, kuris pastatytas labai seniai, prieš 140 metų( jei skaityti 2013m. Tai 124), šalia Senos kranto.   – Oho, kaip seniai‼ Gal galėsime nueiti paziūlėti?  –Žinoma, bet tik rytoj, su močiute.***                                                                                                                                                           Po to atsikėlėme ir nuėjome į kavine „La Ratatouille“. Taip taip, iš filmuko. Labai apsidžiaugėme tokį radusios.  Valgėme spagečius ir ryžius (kaip ir norėjome) O Ponui Kaspinėliui pasiėmėme atskirą, mažesnę lėkštutę.. Po to nuėjome prie Eifelio bokšto. Jis buvo toks didelis, net apie 300 metrų‼ Pasijautėme tokios mažos sulyg šiuo “milžinu“. Buvo labai linksma… Staiga Ramunė ėmė žiovauti, po to aš ir mano mama. Einame visos susikabinusios namučio. Atėjusios paklojome man ir Ramunėi lovytę. Patalynė kvepėjo taip Prancūziškai jog atrodė, kad po ją užmigusi Ramunė pateks į Princesių, o aš į Laqui cupcake kvepiantį  pasaulį. Mmm. Iš karto užmigome. Močiutė Sonata  pabučiavo mus į kakteles, ir taip pat nuėjo miegoti į savo lovą, kuri buvo priešais mūsų.

(rytas, Diena nr. 2)  Šį kartą pirma pabudau aš. Nuėjau į virtuvę, išvirti arbatos. Bet pasigirdo mažas barbenimas į langą. Jis prižadino Sonatą. Ji išlipo iš lovos, nubėgo prie balkono ir atidarė duris. Įbėgo katinas, toks mėlynai juodas. – Mama, kas čia?- nustebusi paklausiau aš. – Tai mano katinas Pringlas. Pamiršau pasakyti… Jog turiu jį, taip apsidžiaugiau jus pamačius, kad net iš galvos išgaravo!!! – pasakė Sonata. – Aišku, o kažkas atsikėlė!!! – pasakiau aš. Ten buvo Ramunė. Apsiklojusi patalyne, ji iėjo į kambarį. Pamatė katiną ir puolė prie jo:

– Labas, Mano vardas Ramunė, o tavo? – Tai Pringlas, mano katinas – pasakė Sonata. – oho, labas Pringlai‼ – Ji labai apsidžiaugė.
– Murr… – pasigirdo iš Pringlo pusės.                                                                       ***

– Gal pusryčiams Prancūziškų blynų?

– Gerai‼ – aš.

– Murr…  – Pringlas su Ramune.

– Puiku‼ – pasakė Sonata. – Su braškėmis, bananais ar mėlynėmis?

– Gal su viskuo? Ir Kondensuotu pienu „Bonžue“?

– Gerai. Gerai Ramune?

– Aha‼

Atsidarėme balkoną, įsijungėm muzikos. Kepame. Blynai Tokie plokšti, bet ir storoki. Jau yra 6 blynai. Tiek užteks visoms po 2. Taip, vienas blynas, sviestas, bananai, braškės, po to mėlynės ir galiausiai kondensuotas pienas. Kitas blynas, vėl vaisiai ir uogos, bei pienas ir taip dar 4 kartus. Ir dar vaisinė arbata.                                                                                                 (Prie stalo)

– Niam, niam – Valgė Ramunė.

– Nom, nom –  Atsakė Sonata.

– Nom, niam – Nusišypsojau aš.

Murr, murr – valgė Pringlas savo “Sausus pusryčius“. Štai taip prasidėjo rytas Paryžiuje. Įdomus pavadinimas: Paryžius. Kitaip sakant „Po ryžiais“.  Linksma. Šiandien Grožio diena. Eisime Dažytis (visos‼), formuoti šukuosenas ir  pirktis suknelių. Mūsų sąrašas buvo toks:

1.       Suknelės  lengvumui ir vasarai

2.       Šukuosenos  laimėi

3.       Makiažas  meilėi

Nr. 1.:

Pirma – Sonata. Radome su Ramune jai suknelę. Jos suknelė yra ilga, bet nepusta. Salotinė su baltais ornamentais.

Antra – Aš. Man jos parinko Geltoną  su rožiniais ornamentais. Pusiau pustą, pusiau ne. Iki kelių.

Ir galiausiai – Ramunė jai išrinkome suknelę pūstą ir trumpą. Ji Rožinė su oranžiniais blizgančiais ornamentais.

Nr. 2.:

Šį kartą pirma aš. Man šukuoseną derina prie suknelės. Plaukus pakelia aukštai. Užpurškia laku. Paima reples ir daro garbanas. O papuošia Rausvomis rožytėmis. Įsega į garbanas.

Antra – Ramunė. Jai sušukuoja plaukus ir pina širdelę eglute. Taip tai įmanoma! Įsega oranžines, blizgančias rožytes į širdelės kraštus.

Ir galiausiai – mano Mama. Jai priekyje iš abiejų pusių plaukus palieka, o galinius suriša į kuodelį. Likusius plaukus supina į  abiejų pusių šonus eglute. Įsega baltas rožytes į kuodelį ir kasytes.

Nr. 3.:

Dabar pirma Ramunė. Jai akytes dažo Rausva, blizgančia. Žandukus – odos spalva (ryškesne)

Dabar mano mama. Jai akis dažo Salotine spalva. Žandukus – vos vos ruda.

Ir aš. Mano akis dažo Geltona spalva. Žandukus – drėkinančiu BB kremu(Bravo Bonždur).

Iki greito, laukite tęsinio

Paula

 

One Reply to “Apie pasakas rimtai”

  1. Tikrai lauksiu sio nuostabaus pasakojimo tesinio,net ir tuos 10 metu,hei reiks.bandau isivaizduot Sonata tada su salotine pusiau pusta suknele..ir katinu 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *