Su meilės diena!

Mielosios,

su nuostabia meilės diena! Būkit mylimos! Skleiskitės kaip gėlės, dalinkite meilę ir švelnumą!

Su meile,

Sonata

Filmas “Ji”

Filmas apie “šiuolaikinę” meilę, egzistencinę vienatvę ir didelį norą turėti šeimą, mylimą žmogų….žmogų, kuris priimtų besąlygiškai….

Apie pasakas rimtai. 2 dalis

Sveikos,

Atsiprašau, kad ilgai neprisiruošiau parašyti pasakos II dalies. Nors tai buvo 2013 metų vasarą, bet tai gerai, atsirado geresnių minčių. Skaitydamos pasaką, būtinai klausykite šios dainos: http://youtu.be/9Z-NbQvhzKM

II dalis

Taip, visos išsipuošusios, einame gatve. Priešais matome užrašą: Vanessa Paradis koncertas ŠIANDIEN.

8:00 vakare. Bilietai – nuo 100 LT (aišku ten ne litai, bet čia, kad būtų aiškiau) J.

Vanessa Paradis yra garsi prancūzų dainininkė, tad nusprendėme nueiti.

*Grįžusios namo pavalgėme, išsipuošėme ir nuskriejome į koncertą. Buvo likę kaip tik 3 bilietai. **Užėjome į salę. Ji didžiulė!!! Joje apie 2000 vietų!***Koncertas prasidėjo. Visi žmonės džiūgavo, garsiai švilpavo ir aišku plojo. Skambėjo įvairios V. Paradis dainos. Graudinančios ir „pritrenkančios“, kitaip sakant užvedančios… Labiausiai man patiko jos daina „La Seine“, apie Senos upę. (Sena – didžiausia Prancūzijos upė). Koncertas baigėsi. Nuotaika buvo pakyli ir dar nenorėjome eiti namo. Paskutinį kartą nuėjome pasivaikščioti prie Eifelio bokšto. Staiga, lyg iš niekur nieko pradėjo lyti. Lyti taip stipriai jog atrodė, kad ant tavęs pila didžiulį kibirą vandens. Laimei, lietus buvo vasarinis, šiltas, tad galėjome nusimauti batelius ir eiti plentu namo, braižiojant po gilias balas, juokiantis iš laimės ir nutekėjusio makiažo. Netikėtai prieš mus išdygo vyriškis, tikras džentelmenas ir padavė savo skėtį. J Palydėjo iki namų. Tai buvo mano tėtis. Pasikeitęs, beveik neatpažįstamai! Gaila, kad tai paskutinis vakaras…

***Vakariene*** – Tėti, kaip komandiruote? – bevalgydama paklausiau.

-Sunkios derybos, bet esu laimingas, kad grįžau.

Mano tėtis dirba garsiu Prancūzijos stilistu. Štai kodėl nuotraukose mano mama nuostabiai atrodo.

Vėliau paguldėme Ramunę į lovą, aš nuėjau į dušą ir miegoti.

Rytas. Šiandien turime vykti namo. Kadangi traukinys į Vilnių išvyks 19 valandą, į stotį važiuosime 18 h.

-Mama, mama kelkis!- kelia mane iš sapnų Ramunė. – mama, mano Ponas Kaspinėlis dingo!!

-Tikrai?-bemat atsikėliau iš lovos.

Hmm.. Nei po lova, nei svetainėje, niekur nėra! Pala, niekur nėra ir Pringlo!

Oho! Štai kur meškiukas, bet jis labai aukštai – maždaug 3 metrų aukštyje! Arba kitaip sakant ant Sonatos buto stogo! Manau, jums sunku įsivaizduoti kaip mes ji iš taip toli pamatėme? Iš tiesų, Ramunė ji pastebėjo, nes meškiukas yra rudas su labai ryškiu rožiniu kaspinu, todėl Ramunė negalėjo jo nepastebėti. O kadangi Pringlas jaunas katukas ir labai aktyvus, ypač naktimis, tad užkėlė Poną Kaspinėlį į savo mylimiausią vietą. Ramunei bėga ašaros.

– Nesijaudink! Mes ji nuimsime ir išsinešime namo. Tik..dar nežinau kaip..?

– Aš žinau! – pasakė mano tėtis.- Juk mane pažįsta beveik visa Prancūzija! Čia – Paryžiuje turiu pažystama kuris nuomoja sraigtasparnius!

Aišku, visos kreivai žiūrėjome į mano tėtį, bet išgirdome Ramunės balsą:

– Prašau! – ir apsikabino mane.

Ką jau padarysi? Juk Ramunė tiek daug patyrė su juo.

Ir štai sraigtasparnis už namo durų! Tėtis įsėdo, pakilo ir patenkintas skrenda aukštyn. Ištiesia ranką ir….

Ir jis jau turiu Poną Kaspinėlį! Nufotografavome tėtį su meškiuku rankoje!

Aišku, Pringlas buvo nubaustas – Sonata neleido jam valgyti konservuoto skanėsto tą dieną.

17 h. susėdome prie stalo paskutines vakarienes. Dabar Ramunė meškiuko nepaleidžia iš rankų.

-Ramune, ar liūdna buvo kai meškiukas buvo toli nuo tavęs? – klausia Sonata

-Taip…

– O ar žinai, kad dabar 2 asmenys patyrė įsimintina nuotyki? Juk Ponas Kaspinėlis buvo taip aukštai ir mate visa Paryžiaus miestą? Ir tavo senelis skrido sraigtasparniu taip pat!

-Taip! Ačiū Pringlai, jei ne tu.. jie nebūtų patyrę tokio įspūdingo ir sukrečiančio nuotykio!

– Ramune, ar tau labai patinka Pringlas?

-Taip, jis pats fainiausias katinas pasaulyje! Ir toks gražus ir išdykęs!

– Aš manau, kad tau su juo būtų linksma namuose. Aišku, jei mama sutiks?

-Be abejones! Vaikystėje turėjau katiną Rainį, man buvo su juo labai linksma. Labai mėgau gyvūnus! Na Ramune, ar nori? – paklausė Paula.

-Taip!!! Ačiū ačiū ačiū!! Myliu ji myliu jus visus ačiū močiute!!

Taip laimingai mes suradome kačių dėžutę, specialiai pritaikytą kačių kelionėms ir tėtis išvežė mus i traukinių stotį.

Su meile,

Paula

Pirmąją straipsnio dalį rasite: http://www.ori.lt/apie-pasakas-rimtai/951#more-951

Apie gyvenimą „dabar“

 

Praeitą antradienį lankiausi Vilniaus oro uoste. Išlydėjau brolį. Prieš jam iš vykstant abu priėjome išvados, kad per tris akimirksniu praskridusias savaites, taip ir nebuvome „broliškai“ susėdę ir nuoširdžiai pasikalbėję. Trys savaitės tikrai ne trumpas laikotarpis….Vis atrodė, kad kiti darbai, susitikimai, renginiai yra svarbesni ir turi būti atlikti pirmiau, o tada, kai ateis savaitgalis, o po jo kitas ir dar kitas, tuomet mes rasime laiko pabūti kartu. Deja, toks savaitgalis, taip ir neatėjo.

Šiandien, grįždama iš darbo, liūdėjau dėl išvykusio brolio ir mąsčiau. Daugelis mūsų gyvename nuo pirmadienio iki penktadienio, laukdami kuomet prasidės savaitgalis…ir tuomet mes galėsime „normaliai“ išsimiegoti, pailsėti, nuveikti kažką ypatingo, pabūti su mylimasis žmonėmis, pasilinksminti ar šiaip, tiesiog atsipalaiduoti. Gyvename savaitgaliais, o šiokiadieniais sukandę dantis keliamės į darbus, maitinamės pusfabrikačiais, vakarus „prastumiame“ spoksodami į televizorių, nes ryt vėl nauja „darbo“ diena. Taip gyvendami prarandame labai daug vertingo laiko, kurį galėtume panaudoti prasmingiau, sąmoningiau ir kūrybiškiau. Iš tikrųjų, režimą „savaitgalis“, „atostogos“ ir „darbo dienos“ sukūrė mūsų protas. Tai jo nuostata, kad tikras gyvenimas prasideda tik penktadienio popietę (ar atostogų metu) ir pasibaigia sekmadienio vakarą. Continue reading “Apie gyvenimą „dabar“”